DARNAUS VYSTYMOSI KOMISIJA



Tim Jackson

PROSPERITY WITHOUT GROWTH

Išvertė ir rengia spaudai

VšĮ „Grunto valymo technologijos“

GEROVĖ BE AUGIMO?

Perėjimas į darnią ekonomiką

Profesorius Timas Džeksonas (Tim Jackson)

Ekonomikos komisaras

Darnaus vystymosi komisija

Padėkos

Šis pranešimas (knyga) buvo parašytas man būnant Ekonomikos komisaro Darnaus vystymosi komisijai pareigose, pasiūlius Pirmininkui Džonatonui Puoritui (Jonathon Porritt), kuris suteikė pradinį įkvėpimą, labai prisidėjo per visą studijos laiką ir nuoširdžiai parėmė mano paties darbą šioje srityje daugelį metų. Už visa tai esu didžiai dėkingas.

Kaip ir reikėjo tikėtis, mano, kaip Sori (Surrey) universiteto Gyvensenos, vertybių ir aplinkos tyrimo grupės (Research group on Lifestyles, Values and Environment (RESOLVE)) direktoriaus postas, kuriame esu laimingas, galėdamas dirbti su atsidavusia, entuziastinga ir talentinga žmonių grupe, atliekančia tyrimus srityse, susijusiose su šiuo pranešimu, taip pat prisidėjo prie šio darbo. Jų tyrimas akivaizdus tų įrodymų pagrindu, kuriais rėmėsi šis pranešimas ir aš esu dėkingas už jų tolesnę intelektualinę pagalbą, taip pat ir už Ekonominės ir socialinės tyrimo tarybos (Economic and Social Research Council) finansinę pagalbą (grantas Nr. RES-152-25-1004), kuri leidžia RESOLVE tęsti darbą.

Nors parašytas, kaip individualus autorinis analitinis pranešimas, šis darbas remiasi visos Komisijos darbu. Ypatingai plačiai ji remiasi (pasinaudojo) darbo programos „Kitaip apibrėžta gerovė“ („Redefining Prosperity“), kuri DVK[1] buvo sukurta per pastaruosius penkerius metus (žr. 1 priedą). Per šį laikotarpį mano buvusieji ir esantys bendradarbiai Komisijos nariai – Janas Bebingtonas (Jan Bebbington), Bernje Bulkinas (Bernie Bulkin), Lindsejus Kolburnas (Lindsey Colbourne), Ana Kute (Anna Coote), Peteris Deivis (Peter Davies), Stiuartas Deivis (Stewart Davies), Ana Finlauson (Ann Finlayson), Tesas Gilis (Tess Gill), Alanas Naitas (Alan Knight), Timas Langas (Tim Lang), Alisė Ouen (Alice Owen), Ana Pauer (Anne Power), Hagas Reivnas (Hugh Raven), Timas O‘Raiordanas (Tim O’Riordan), Vahedas Salemas (Waheed Saleem) ir Bekis Vilis (Becky Willis) – nešykštėjo savo laiko, dalyvavo seminaruose, pateikė kritinius komentarus ir recenzavo įvairius šio dokumento projektus.

Ypatingos padėkos skiriamos tiems, kurie tiesiogiai prisidėjo prie programos „Kitaip apibrėžta gerovė“ seminarų, ypač Simonei d‘Alesandro (Simone d’Alessandro), Frederikui Buderiui (Frederic Bouder), Madeleinai Banting (Madeleine Bunting), Janui Krisčiui (Ian Christie), Hermanui Deiliui (Herman Daly), Arikui Dondžiui (Arik Dondi), Pauliui Ekinsui (Paul Ekins), Timui Kaseriui (Tim Kasser), Miriamai Kenet (Miriam Kennet), Gajui Lju (Guy Liu), Tomasui Luzačiui (Tommaso Luzzati), Džesei Norman (Jesse Norman), Euneriui Oferui (Avner Offer), Džonui O‘Nylui (John O’Neill), Elkei Pirgmaier (Elke Pirgmaier), Tomui Pragui (Tom Prugh), Hildei Rap (Hilde Rapp), Džonetenui Rezerfordui (Jonathan Rutherford), Džilui Ruteriui (Jill Rutter), Zaijai Sardar (Zia Sardar), Keitei Soper (Kate Soper), Styvui Soreliui (Steve Sorrell), Nikui Spenseriui (Nick Spencer), Pyteriui Viktorui (Peter Victor), Derekui Volui (Derek Wall), Deividui Vudvodui (David Woodward) ir Dimitrijui Zengeliui (Dimitri Zenghelis).

Visa eilė kitų kolegų ir draugų padėjo ir patarė – kartais to net nežinodami! Ypatingos padėkos užsitarnavo Maikas Komonas (Mick Common), Endis Dobsonas (Andy Dobson), Andžela Drukman (Angela Druckman), Ajanui Gaudžui (Ian Gough), Bronvainui Heivodui (Bronwyn Hayward), Lesteriui Hantui (Lester Hunt), Naikui Marksui (Nic Marks), Miriamai Peper (Miriam Pepper), Elisnai Pridmore (Alison Pridmore) ir Džonui Uriui (John Urry).

Pagaliau, mano padėka priklauso DVK sekretoriatui už jo beribę erudiciją ir entuziazmą viso darbo prie projekto metu. Ypatingai Sju Dib (Sue Dibb), Sere Epel (Sara Eppel), Endrius Li (Andrew Lee), Raienas Tomas (Rhian Thomas), Džeikopas Toritis (Jacopo Torriti), Džoja Turent (Joe Turrent) ir Kejus Vestas (Kay West) visais atžvilgiais buvo nuolatiniai neįkainojamų patarimų šaltiniai. Ypatingai esu dėkingas Viktorui Andersonui (Victor Anderson), kurio intelektualinės patirties gausybė ir nuolatinė asmeninė pagalba buvo neįkainuojama kiekviename žingsnyje.

Turinys

Padėkos 3 psl.

Pratarmė 6 „

Santrauka 8 „

1. Įvadas 19 „

2. Atsakomybės stokos amžius 23 „

3. Kitaip apibrėžta gerovė 35 „

4. Augimo dilema 45 „

5. Atsiejimo mitas 58 „

6. Konfrontuojanti struktūra 71 „

7. Keinzienizmas* ir „Žaliasis Naujasis politikos kursas“ 80 „

8. Makroekonomika darniam vystymuisi 89 „

9. Klestėti neperžengiant ribų 100

10. Valdymas gerovės naudai 109

11. Žingsniai darnios ekonomikos link 117

I priedas DVK Kitaip apibrėžtos gerovės projektas 126

II priedas Darniosios makroekonomikos link 128

Literatūra 132

Išnašos 146

* Makroekonomikos teorija, pagrįsta 20 amžiaus britų ekonomisto Džono Mainardo Keinzo idėjomis.

Pratarmė

Kiekviena visuomenė tvirtai laikosi mito, pagal kurį gyvena. Mums tai ekonomikos augimo mitas. Per pastaruosius penkis dešimtmečius augimo siekimas buvo vienas svarbiausių politinių viso pasaulio tikslų. Per prėjusius penkiasdešimt metų pasaulinė ekonomika išaugo beveik penkis kartus. Jei ji ir toliau augtų tokiais tempais, iki 2100 metų padidėtų 80 kartų.

Toks nepaprastas pasaulio ekonominės veiklos augimas neturi istorinio precedento. Tai visiškai nesiderina su mūsų mokslo žiniomis apie baigtinius išteklius ir trapią ekologiją, nuo kurių priklauso mūsų išlikimas. Dėl šio augimo jau 60 procentų pasaulio ekosistemų. degradavo.

Dažniausiai stengiamės išvengti akivaizdžios šių skaičių realybės. Vis dar vyrauja nuomonė, kad atmetus finansines krizes, ekonomika toliau nuolat augs. Ne tik neturtingiausiose šalyse, kur neginčijamai reikalinga geresnė gyvenimo kokybė, tačiau netgi turtingiausiuose kraštuose, kur materialinės gėrybės liejasi, kaip iš gausybės rago, turtai jau nebeprideda daugiau laimės ir jau grasina sugriauti mūsų gerovės pamatus.

Nesunku surasti šio kolektyvinio aklumo priežastis. Šiuolaikinės ekonomikos stabilumas struktūriškai priklauso nuo jos ekonominio augimo. Kai augimas susilpnėja taip, kaip šiuo metu, politikai panikuoja. Verslai deda visas pastangas, kad išliktų. Žmonės praranda darbus ir net savo namus. Recesijos spiralė įgauna grėsmingą pavidalą. Abejojimas augimu, manoma, yra tik bepročių, idealistų ir revoliucionierių reikalas.

Tačiau mes turime juo abejoti. Augimo mitas mus apvylė. Jis apvylė ir du milijardus žmonių, kurie vis dar gyvena mažiau nei už 2 $ per dieną. Jis sumenkino ir trapias ekologines sistemas, nuo kurių priklauso visų mūsų išlikimas. Jam nepasisekė, efektingai, savomis sąlygomis, užtikrinti ekonominio stabilumo ir saugaus žmonių pragyvenimo šaltinio.

Šiandien mes susiduriame su neišvengiama pigios naftos eros pabaiga, nuolat augančių produktų kainų perspektyva (išskyrus dabartinį burbulą), miškų, ežerų ir dirvožemio degradacija, konfliktais dėl žemės naudojimo, vandens kokybės, žvejybos teisių ir labai svarbiu iššūkiu - stabilizuoti anglies koncentraciją pasaulio atmosferoje. Mes susiduriame su šiais iššūkiais, kai ekonomika yra visiškai sugriuvusi ir beviltiškai reikalauja atnaujinimo.

Tokiomis aplinkybėmis grįžti prie įprastos veiklos ne išeitis. Mažumos gerovė pagrįsta ekologine destrukcija, ir nesibaigiančiu socialiniu neteisingumu negali būti civilizuotos visuomenės pagrindas. Ekonomikos atsigavimas yra gyvybiškai svarbus. Darbo vietų išsaugojimas ir naujų kūrimas yra absoliučiai būtini. Tačiau mums taip pat būtinai reikia atgaivinti visuotinės gerovės jausmą - įsipareigojimą teisingumui ir gerbūviui ribotame (baigtiniame) pasaulyje.

Šių tikslų įgyvendinimas gali atrodyti neįprasta ar netgi netinkama užduotis šių laikų politikai. Valdžios vaidmuo taip apribotas materialinių tikslų ir sumažintas klaidingos neribotos vartotojų laisvės vizijos. Pati valdymo koncepcija reikalauja skubaus atnaujinimo.

Tačiau dabartinė ekonominė krizė suteikia mums unikalią galimybę pokyčių įgyvendinimui. Būtina atsisakyti trumparegio mąstymo, kuris vargino visuomenę ištisus dešimtmečius, ir pakeisti jį apgalvota politika, galinčia įgyvendinti didžiulį uždavinį – užtikrinti ilgalaikę gerovę.

Galų gale, gerovė pranoksta materialinius dalykus. Ji peržengia materialinių interesų ribas. Ji slypi mūsų gyvenimo kokybėje ir mūsų šeimų sveikatoje bei laimėje. Ji yra mūsų savitarpio santykių stiprybėje ir mūsų pasitikėjime bendruomene. Apie ją liudija mūsų pasitenkinimas darbu ir mūsų bendros prasmės ir tikslo jausmas. Ji priklauso nuo mūsų galimybių visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Gerovė glūdi mūsų gebėjime klestėti, kaip žmogiškoms būtybėms, neperžengiant ekologinių mūsų baigtinės (ribotos) planetos ribų. Mūsų visuomenės iššūkis yra sukurti tokias sąlygas, kad tai taptų įmanoma. Tai neatidėliotina mūsų laikų užduotis.

Timas Džeksonas (Tim Jackson)

Ekonomikos komisaras, Darnaus vystymosi komisija, 2009 m. kovas

Santrauka

Manoma, kad ekonomikos augimas – tai klestėjimas. Didesnės pajamos visiems mums turėtų reikšti geresnius pasirinkimus, turtingesnį gyvenimą, geresnę gyvenimo kokybę. Būtent tokia yra visuotinė nuomonė. Tačiau taip būna ne visuomet.

Geriausiu atveju, augimas savo naudą paskirstė netolygiai. Penktadalis pasaulio gyventojų gauna tik 2 proc. visų pasaulio pajamų. Nelygybė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse yra didesnė nei buvo prieš 20 metų. Tuo tarpu, kai turtingieji tapo dar turtingesni, viduriniosios klasės pajamos Vakarų šalyse realiai nekito dar gerokai prieš recesiją. Daugumą pasaulio gyventojų, ypač tuos, kuriems labiausiai to reikėjo, augimas tik dar nutolino nuo laukiamo gyvenimo standarto pakilimo. Turtai „užderėjo“ tik nedaugeliui laimingųjų.

Teisingumas (arba jo trūkumas) yra tik viena iš kelių priežasčių leidžiančių suabejoti visuotinai priimtina formule gerovei pasiekti. Ekonomikai augant, auga ir išteklių, susijusių su tuo, implikacijos (padariniai). Šie veiksniai (poveikiai) jau yra nedarnūs. Paskutinį ketvirtį ekonomika padvigubėjo, kai tuo tarpu 60 proc. pasaulio ekosistemų degradavo. Pasaulinės anglies emisijos nuo 1990 metų (Kioto protokolo bazinių metų) padidėjo 40 proc. Žymus pagrindinių išteklių trūkumas - tokių kaip nafta - gali susidaryti mažiau nei už dešimtmečio.

Pasaulis, kuriame dalykai tiesiog vyksta, kaip įprasta, jau nebeįsivaizduojamas. Bet kaip su pasauliu, kuriame 9 milijardai žmonių siekia EBPO šalių turto lygio? Tokia ekonomika iki 2050 metais turėtų išaugti 15 kartų, o iki šimtmečio pabaigos - 40 kartų . Kaip atrodo tokia ekonomika? Kaip ji veikia? Ar ji tikrai pateikia patikimą visuotinės ir ilgalaikės gerovės viziją?

Tai keletas klausimų, paskatinusių šį pranešimą (knygą). Pagal seną rimtų apmąstymų tradiciją šie klausimai priklauso nuo pažangos pobūdžio. Bet jie atspindi ir realius bei neatidėliotinus rūpesčius. Klimato kaita, apsirūpinimas kuru, nykstanti biologinė įvairovė ir pasaulinė nelygybė per praėjusį dešimtmetį nenumaldomai pasistūmėjo į tarptautinės politikos darbotvarkės priešakinę poziciją. Tai svarstytinos problemos, kurių negalime perduoti ateinančioms kartoms arba kitam rinkimų ciklui. Jos reikalauja dėmesio dabar.

Taigi, šis pranešimas pateikią vertingą santykių tarp gerovės ir augimo analizę. Pradžioje jis patvirtina neatidėliotiną neturtingųjų tautų ekonominio vystymosi poreikį. Bet taip pat klausia, ar vis augančios turtingųjų pajamos yra tinkamas politikos tikslas ekologiniais apribojimais suvaržytame pasaulyje.

Pranešimo siekis ne tik analizuoti kylančios ekologinės krizės, kuri, matyt, užgožia esamą ekonominę krizę, dinamiką, bet taip pat iškelti susijusius politinius pasiūlymus (I-oji dėžutė), kurie palengvins perėjimą į darniąją ekonomiką.

Trumpai tariant, šis pranešimas meta iššūkius nuolatinei ekonomikos augimo turtingose šalyse prielaidai ir klausia, ar galime pasiekti gerovę be augimo.

Atsakomybės stokos amžius

Recesija apnuogina (daro aiškiai matomą, akivaizdų) šį klausimą. 2008 metų bankų krizė atvedė pasaulį prie finansinės katastrofos slenksčio ir iki pat pamatų sukrėtė vyraujantį ekonomikos modelį. Ji kitaip apibrėžė ribas tarp rinkos ir valstybės, privertė mus pasipriešinti mūsų nesugebėjimui valdyti pasaulinės ekonomikos finansinį tvarumą – jau nekalbant apie ekologinį darnumą.

Gali pasirodyti, kad tai netinkamas laikas abejoti augimu. Ne. Priešingai – ši krizė labai tinkamas laikas rimtiems svarstymams. Tai unikali proga imtis kartu spręsti finansinį ir ekologinį darnumą ir kaip byloja šis pranešimas, šie du dalykai yra artimai susiję.

Antrajame skyriuje teigiama, kad dabartinė suirutė nėra pavienio aplaidumo ar paprasto budrumo susilpnėjimo rezultatas. Rinka nebuvo sugriauta atskirų nenaudėlių ar dėl nekompetentingų vyriausybės valdininkų nepopuliarių įsakymų ar nepatogių faktų ar veiksmų ignoravimo. Ji buvo sugriauta paties augimo.

Augimo būtinybė suformavo modernios ekonomikos struktūrą. Ji paskatino laisves suteiktas finansiniam sektoriui. Ji, bent jau iš dalies, buvo atsakinga už taisyklių, reglamentų susilpninimą ir nestabilių finansinių darinių paplitimą. Nenutrūkstanti kreditų ekspansija buvo sąmoningai peršama, kaip esminis mechanizmas vartojimo augimui skatinti.

Šis modelis visuomet buvo ekologiškai nestabilus. Dabar jau įrodyta, kad jis nestabilus ir ekonomiškai. Atsakomybės stokos amžius – tai skyrius ne apie atsainų neapsižiūrėjimą ar asmeninį godumą. Jei tai buvo neatsakingumas, tai jis buvo sistemingas (metodiškas), plačiai sankcionuotas ir turėjo vieną aiškų tikslą – apsaugoti ir tęsti ekonominį augimą.

Tokios strategijos nesėkmė visais atvejais pražūtinga. Iš dalies dėl poveikių, kuriuos ji patiria pasaulyje, ypač neturtingesnėse visuomenėse (bendruomenėse). Tačiau idėja, kad augimas gali mus išgelbėti nuo krizės, yra taip pat giliai problematiška. Reagavimas, kurio tikslas atkurti status quo, net jei jo dėka trumpam pasiseka pasiekti tikslą, paprastai grąžina mus prie finansinio ir ekologinio nestabilumo (finansinės ir ekologinės nedarnos) sąlygų.

Kitaip apibrėžta gerovė

Tinkamesnis atsakymas – abejoti gerovės, paremtos nuolatiniu augimu ir reikalaujančios gilios analizės, vizija bei ieškoti alternatyvių vizijų – kurių dėka žmonės klestėtų, tačiau sumažintų savo poveikį aplinkai. Iš tikrųjų, kaip aiškiai parodo trečias skyrius, daugiatomė literatūra pripildyta idėjomis apie žmonių gerovę .

Gerovė turi neginčijamus materialinius aspektus. Nepadoru kalbėti, kad reikalai klostosi gerai, kai nepakanka maisto ir pastogės (kaip kad yra milijardams besivystančiame pasaulyje). Bet taip pat akivaizdžiai matyti, kad paprastas kiekybės sulyginimas su kokybe, daugiau su geriau, iš esmės yra klaidingas.

Kai ištisus mėnesius neturėjote jokio maisto ir derlius vėl neužderėjo, tuomet bet koks maistas yra palaima. Kai amerikietiškas šaldytuvas-šaldiklis prikimštas įvairiausio maisto, tuomet net truputėlis papildomo maisto gali būti našta, ypač jei kyla pagunda jį suvalgyti.

Dar svarbesnis dalykas tas, kad gerovė yra žymiai daugiau nei tik materialiniai pragyvenimo reikmenys. Gerovė turi gyvybiškai svarbius socialinius ir psichologinius aspektus. Klestėti, tai – gebėti duoti ir gauti meilę, džiaugtis bendraamžių pagarba, prisidėti naudingu darbu ir jausti priklausomybę ir pasitikėjimą bendruomenėje. Trumpai tariant, svarbus gerovės komponentas yra galimybė prasmingai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Toks požiūris į gerovę turi daug bendro su Amartia Seno (Amartya Kumar Sen) vystymosi vizija kaip „klestėjimo galimybėmis“. Tačiau ši vizija turi būti aiškinama atidžiai: ne kaip eilė atsietų laisvių, bet kaip eilė „apribotų galimybių“ gerai gyventi – neperžengiant tam tikrų, aiškiai apibrėžtų ribų.

Teisinga ir ilgalaikė gerovė negali būti atskirta nuo šių materialinių dalykų. Iš vienos pusės, galimybės yra apribotos pasaulio gyventojų kiekio, iš kitos pusės – ribotos (baigtinės) planetos ekologijos. Ignoruoti šias natūralias klestėjimo ribas reiškia pasmerkti savo palikuonis ir artimuosius gyventi nualintoje, skurdžioje planetoje.

Atvirkščiai, galimybė žmonijai klestėti ir tuo pačiu metu mažiau vartoti, yra labai intriguojanti. Būtų neprotinga galvoti, kad tai lengva pasiekti. Tačiau neturėtume taip lengvai pasiduoti. Tai siūlo geriausias perspektyvas, kokias tik galime turėti, ilgalaikei gerovei.

Augimo dilema

Turėdami šią viziją po ranka, dar negalime užtikrinti kad gerovė be augimo galima. Nors formaliai, skirtingai nuo gerovės augimo, čia išlieka galimybė, kad nuolatinis ekonominis augimas yra būtina sąlyga ilgalaikei gerovei. Ir kad be augimo mūsų gebėjimas klestėti žymiai sumažėja.

Ketvirtajame skyriuje nagrinėjami trys susiję teiginiai ginantys ekonominį augimą. Pirmasis - materialinis turtas (šiaip ar taip) yra būtinas klestėjimui. Antrasis – ekonominis augimas, artimai susijęs su tam tikromis pagrindinėmis teisėmis – sveikatos ar švietimo - kurios yra būtinos gerovei. Trečiasis – augimas yra naudingas ekonominiam ir socialiniam stabilumui palaikyti.

Akivaizdu, kad turime paremti kiekvieną šių teiginių. Materialiniai turtai vaidina svarbų simbolinį vaidmenį mūsų gyvenime, leisdami mums dalyvauti visuomenės gyvenime. Yra tam tikra statistinė koreliacija tarp ekonominio augimo ir pagrindinių žmogaus vystymosi rodiklių. Stiprus ekonominis darnumas – gebėjimas apsaugoti darbus ir pragyvenimo šaltinius bei išvengti žlugimo išorinių sukrėtimų akivaizdoje – tikrai yra svarbus. Kai ekonomikos žlunga, pagrindinėms patencialioms galimybėms iškyla grėsmė.

Augimas buvo (iki šiol) numatytasis mechanizmas užkirsti kelią žlugimui. Rinkos ekonomikos ypač pabrėžė darbo našumą. Nuolatinis technologijų tobulinimas reiškia, kad daugiau produkcijos gali būti pagaminta įdėjus tokias pat darbo sąnaudas. Tačiau tai taip pat reiškia, kad kasmet vis mažiau žmonių reikia tam pačiam produktų kiekiui pagaminti.

Tol, kol ekonomika didėja pakankamai greitai, subalansuoti darbo našumą ne problema. Bet jeigu ekonomika nebeauga, atsiranda užimtumo mažėjimo tendencija. Žmonės praranda darbus. Esant mažiau pinigų ekonomikoje gamybos apimtys mažėja, valstybinės išlaidos apribojamos ir sugebėjimas padengti valstybės įsiskolinimą mažėja. Recesijos spiralė įgauna grėsmingą pavidalą. Augimas šioje sistemoje būtinas tik tam, kad būtų išvengta žlugimo.

Todėl atsiduriame ties nesmagia ir giliai įsišaknijusia dilema: augimas gali būti nedarnus (nepriimtinas), bet augimo mažėjimas (angl. – „de-growth“, pranc. – „decroissance“), pasirodo, būtų nepatvarus. Iš pradžių tai atrodo, lyg ilgalaikės gerovės negalimumo teorema, tačiau implikacijų (padarinių) ignoravimas nepadės joms išnykti. Nenoras priimti augimo dilemos rimtai gali būti viena didžiausių grėsmių darnumui, su kuria susiduriame.

Atsiejimo mitas

Paprastas atsakymas į augimo dilemą - pareikalauti išteklių naudojimo ir poveikio aplinkai „atsiejimo“ nuo tolesnio ekonominio augimo. Kadangi efektyvumas yra vienas dalykų, kurį šiuolaikinės kapitalistinės ekonomikos mano esant geru, atsiejimas turi aiškią logiką ir yra patrauklus augimo dilemos sprendimui.

Kaip parodyta 5 skyriuje, labai svarbuskirti „santykinį“ ir „absoliutų“ atsiejimą. Santykinis atsiejimas – tai situacija, kai išteklių poreikis dar gali augti, bet lėčiau nei BVP. Situacija, kai išteklių poreikis mažėja absoliučia verte, yra vadinama „absoliučiuiu atsiejimu“. Nereikia nė sakyti, kad pastaroji situacija yra svarbi, jei ekonominis aktyvumas lieka ekologinių normų ribose.

Palyginti lengva identifikuoti išteklių intensyvumo (santykinis atsiejimas) mažėjimą. Pavyzdžiui, energija, reikalinga ekonominio produkto vienetui pagaminti, per paskutiniuosius trisdešimt metų sumažėjo trečdaliu. Globalinis anglies intensyvumas nukrito nuo apytikriai 1 kilogramo vienam ekonominės veiklos doleriui iki mažiau nei 770 gramų doleriui.

Įrodymų, kad išteklių naudojimas iš viso sumažėjo (absoliutus atsiejimas) surasti daug sunkiau. Aukščiau paminėti energijos (ir anglies) intensyvumo pagerėjimai buvo atsverti ekonominės veiklos masto padidėjimų per tą patį laikotarpį. Nuo 1990 metų (Kioto baziniai metai) pasaulinė anglies emisija dėl energijos naudojimo padidėjo net 40 procentų.

Matomos ir eilės kitų panšių globalinių tendencijų – pavyzdžiui, kai kurių metalų ir kai kurių nemetalinių mineralų naudojimo didėjimas. Kai kuriais atvejais kelia nerimą tai, kad nepavyksta pasiekti ir santykinio atsiejimo. Išteklių naudojimo efektyvumas naudojant kai kurias statybines medžiagas (geležies rūdą, boksitus, cementą) nuo 2000 metų mažėjo pasauliniu mastu, nes besiformuojančios rinkos ekonomikos kuria fizines infrastruktūras, vedančias į išteklių išteklių naudojimo sukurtos produkcijos vienetui didinimą.

Reikalaujamas pagerėjimo mastas - bauginantis. Devynių milijardų žmonių pasaulyje, kuriame visi siekia pajamų lygio proporcingo 2 proc. augimui vidutiniškoms ES pajamoms šiandien, norint stabilizuoti klimatą, anglies intensyvumas (pavyzdžiui) turėtų nukristi vidutiniškai 11 proc. per metus, 16 kartų greičiau, negu tai vyko nuo 1990 metų. 2050 metais pasaulinis anglies intensyvumas turėtų būti tik 6 gramai produkcijos doleriui – beveik 130 kartų mažesnis, negu yra šiandien.

Reikės žymių ekonominių investicijų, kad situacija nors kiek pagerėtų. Lordas Stenas (Lord Stern) įrodė, kad atmosferos anglies stabilizavimas prie 500 dalelių milijone molekulių (ppm*) kasmet pareikalautų investuoti 2 proc. BVP anglies emisijų sumažinimui. Kad pasiektume 450 ppm stabilizaciją, reiktų dar žymiai daugiau investicijų. Didesnių kapitalo poreikių faktorius išteklių efektyvumui, medžiagų ir procesų pakeitimas ir aplinkos apsauga bei absoliutus investicijų mastas tampa svarbia problema. Apie šių dalykų makroekonomines implikacijas (padarinius) kalbama 8 skyriuje.

Ir dar šia tema, šiame veiksmų plane dedama per mažai pastangų, kad būtų pasiektas teisingas pajamų paskirstymas tarp tautų. Nebent būtų apribotas turtingųjų šalių augimas, tuomet tikrai visuotinės gerovės ekologinių implikacijų svarstymas tampa dar labiau bauginantis.

Tiesa ta, kad devynių milijardų žmonių pasauliui yra, nors vis dar neįtikimas, socialiai teisingas, ekologiškai darnus, nuolat augančių pajamų veiksmų planas,.

Šiame kontekste pernelyg supaprastintos prielaidos, kad kapitalizmo polinkis į efektyvumą leis mums stabilizuoti klimatą ir apsaugoti nuo išteklių stygiaus, yra ne kas kita, kaip tik iliuzija. Tie, kurie skatina atsiejimą kaip išsigelbėjimo kelią nuo augimo dilemos, turėtų detaliau panagrinėti istorinius faktus – ir elementarią augimo aritmetiką.

Vartotojiškumo „geležinis narvas“

Faktų akivaizdoje nerealu manyti, kad „didelius“ išteklių ir emisijų sumažinimus galima pasiekti be gamtos ir rinkos ekonomikos struktūros pasipriešinimo (konfrontacijos). 6 skyrius parodo du tarpusavyje susijusius šiuolaikinio ekonominio gyvenimo požymius, kurie kartu valdo augimo dinamiką: gamyba ir naujovių vartojimas.

Pelno motyvas nuolat skatina gamintojus ieškoti naujesnių, geresnių ir pigesnių produktų ir paslaugų. Šis „kūrybinio griovimo“ procesas pagal ekonomistą Džozefą Šampeterį (Joseph Schumpeter) yra tai, kas varo ekonominį augimą pirmyn.

Gebėjimas prisitaikyti ir atsinaujinti (kurti naujoves) – sukurti, pagaminti ir realizuoti ne tik pigesnius, bet naujesnius ir įdomesnius gaminius,– įmonei yra gyvybiškai svarbus. Įmonės, patiriančios nesėkmę šiame procese, rizikuoja savo išlikimu.

Tačiau nuolatinė naujų prekių gamyba įmonėms turės nedidelę vertę, jei nebus naujų prekių vartojimo rinkos namų ūkiuose. Šio poreikio egzistencijos pripažinimas ir jo prigimties supratimas yra labai svarbus.

Tai artimai susiję su simboliniu vaidmeniu, kurį materialiniai daiktai vaidina mūsų gyvenime. „Daiktų kalba“ leidžia mums bendrauti vienam su kitu, aišku, daugiausiai apie socialinę padėtį, bet taip pat apie tapatybę, socialinį ryšį – ir netgi, pavyzdiui, teikiant arba gaunant dovanas - apie mūsų jausmus vienas kitam.

Čia, dėl įvairiausių priežasčių, naujovės vaidina absoliučiai svarbiausią vaidmenį. Ypač todėl, kad naujovės visuomet perduodavo svarbią informaciją apie padėtį. Taip pat jos leidžia išnagrinėti savo ir savo šeimos troškimus, bei svajones apie gerą gyvenimą.

Galbūt daugiausia bylojantis faktas yra beveik tobulas atitikimas tarp įmonių nuolatinio naujų prekių gaminimo ir jų nenutrūkstamo vartojimo namų ūkiuose. Nerimstantis vartotojo troškimas yra tobulas įmonininko, nenustygstančio diegti naujoves, papildymas. Kartu paėmus, šie du, vienas kitą sustiprinantys procesai, yra būtent tai, ko reikia toliau vystyti augimą. Nežiūrint šio atitikimo, o galbūt dėl jo, nesilpnėjantis naujovių vaikymasis kelia susirūpinimą, kuris gali pakenkti socialinei gerovei. Žmonės yra socialinio palyginimo valioje. Įmonės turi diegti naujoves arba žlugti. Institucijos nukreiptos į materialistinio vartotojiškumo (konsjumerizmo) siekimą. Pati ekonomika priklauso nuo vartojimo augimo dėl savo pačios išlikimo. Geležinis vartotojiškumo narvas“ – sistema, kurioje niekas nėra laisvas.

Tai yra nerimą kelianti ir galiausiai patologiška sistema. Tačiau vienu lygmeniu ji veikia. Sistema išlieka ekonomiškai gyvybinga tol, kol jos likvidumas apsaugotas ir vartojimas auga.Tačiau ji žlunga, kai vienas jų įstringa.

Keinzienizmas ir „Žaliasis „Naujasis kursas“

Politiniai atsakymai į ekonominę krizę yra daugiau ar mažiau vienbalsiai – kad išėjimas iš krizės (atsigavimas) reiškia vėl pagyvinti vartotojų išlaidas, taip, kad pagreitėtų ekonomikos augimas. Nuomonių skirtumai daugiausia apsiriboja tik tuo, kaip tai turėtų būti pasiekta. Vyraujantis (Keinzieno (Keynesian) atsakymas – panaudoti mišrią, valstybinių išlaidų ir mokesčių mažinimo sistemą, vartotojų poreikiams skatinti.

7 skyriuje apibendrinami kai kurie dar įdomesni šios temos variantai. Ypač pabrėžiamas atsirandantis tarptautinis sutarimas (konsensusas) dėl labai paprastos idėjos. Ekonomikos atstatymas reikalauja investicijų. Tikslus tų investicijų nukreipimas į energetinį saugumą, infrastruktūras su mažu anglies kiekiu ir ekologinę apsaugą teikia daugybę privalumų, tokių kaip:

• išteklių išlaisvinimas namų ūkio išlaidoms ir produktyvioms kapitalo investicijoms, mažinant energijos ir medžiagų sąnaudas;

• priklausomybės nuo importų ir mūsų sąlyčio su trapia energijos tiekimo geopolitika sumažinimas;

• labai reikalingo užimtumo skatinimas, plečiant „aplinkos industrijos“ sektorių;

• pažanga daug pastangų reikalaujančių globalinio anglies mažinimo užduočių link;

• vertingų ekologinių turtų apsauga ir mūsų gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimas ateities kartoms.

Trumpai tariant, „žaliasis stimulas“ yra itin jautrus atsakas į ekologinę krizę. Jis siūlo darbus ir ekonomikos atstatymą per trumpą laikotarpį, energetinę apsaugą ir technologines inovacijas per vidutinės trukmės laikotarpį ir ilgalaikę darnią ateitį mūsų vaikams.

Nepaisant to, net ir „žaliausio“ Keinzieno (Keynesian) stimulo numatytoji prielaida yra grąžinti ekonomiką prie nenutrūkstamo vartojimo augimo sąlygų. Kadangi ši sąlyga nėra darni (yra nepriimtina), yra sudėtinga išvengti išvados, kad ilgesniam laikotarpiui reikėtų ko nors daugiau. Įvairios makroekonomikos struktūros rūšys yra būtinos ekologiškai suvaržytam (apribotam) pasauliui.

Makroekonomika darniam vystymuisi

Yra kažkas keisto šiuolaikiniame atsisakyme bet kokia kaina palaikyti bet ką, tik ne augimą. Ankstyvieji ekonomistai, tokie kaip Džonas Stiurtas Milas (John Stuart Mill) (ir, žinoma, pats Keinzas (Keynes) numatė laiką, po kurio augimas turėtų sustoti.

Novatoriškas Hermano Deilio (Herman Daly) darbas apibūdino nusistovėjusios ekonomikos ekologines sąlygas fizinio kapitalo pastovių atsargų išraiška, kurios gali būti palaikomos žemo materialinio našumo (naudojimo) koeficiento, kuris yra atsinaujinančių ekosistemų pajėgumų ribose.

Ko mes čia dar pasigedome – tai gyvybingo makroekonominio modelio, kuriame šios sąlygos būtų pasiektos. Nėra aiškaus modelio ekonominiam stabilumui pasiekti be vartojimo augimo. Taip pat nė vienas iš egzistuojančių modelių nepaaiškina makroekonomikos priklausomybės nuo tokių ekologinių kintamųjų, kaip ištekliai ir emisijos. Trumpai tariant, nėra darnumo makroekonomikos ir yra neatidėliotinas jos poreikis.

8 skyriuje šio poreikio aspektai nagrinėjami detaliau. Jame pateikiami dviejų specifinių bandymų vystyti darnumo makroekonomiką rezultatai. Vienas jų teigia, kad esant kai kurioms prielaidoms netgi gana įprastinėje makroekonomikoje galima stabilizuoti ekonominę produkciją (gamybinę produkciją). Šiame modelyje, kad būtų užkirstas kelias bedarbystei, lemiamą vaidmenį atlieka darbo laiko politika,.

Antrasis modelis nukreiptas į kietojo kuro atsisakymo makroekonomines implikacijas (komplikacijas) . Tai.rodo, kad gali būti tik siauras „darnumo langas“, pro kurį ekonomika galėtų praeiti, jei tas perėjimas įvyktų sėkmingai. Bet svarbiausia, šis langas prasiplečia, jeigu daugiau valstybinių pajamų skiriama taupymui ir investicijoms.

Šios užduotys parodo, kad naujos makroekonomikos darnumo vystymui yra ne tik esminės, bet ir būtinos. Pradinis taškas – tai aiškiai identifikuoti sąlygas, kurios apibūdina darnią ekonomiką.

Tarp tokių sąlygų vis dar bus griežtas ekonominio stabilumo reikalavimas, kaip pagrindas apsaugoti ir žmonių darbus, ir jų galimybes klestėti. Tačiau ši reikalavimas turi būti papildytas sąlygomis, kurios užtikrins paskirstymo teisingumą, sukurs darnius išteklių našumo ir emisijų lygmenis ir suteiks svarbaus gamtinio kapitalo apsaugą.

Praktinės veiklos lygmeniu bus svarbūs skirtumai tuo būdu, kad įprastinės permainos praranda reikšmę šioje naujojoje makroekonomikoje. Balansas tarp vartojimo ir investicijų, susiskaldymas tarp visuomeninio ir privataus sektorių išlaidų, produktyvumo gerinimų pobūdis, rentabilumo sąlygos – visa tai turės būti persvarstyta.

Investicijų vaidmuo ypatingai svarbus. Darnumas pareikalaus padidintų investicijų į visuomenes infrastruktūras, darnias technologijas ir ekologinei paramai bei apsaugai. Šios investicijos funkcionuos skirtingai, palyginus su įprastiniais kapitaliniais įdėjimais (2 priedas), ir turės būti atitinkamai vertinamos bei valdomos.

Visų pirma naujoji makroekonomika darniam vystymuisi privalo atsisakyti augimo prielaidos materialiniame vartojime, kaip pagrindo ekonominiam stabilumui. Tai turi būti ekologiškai ir socialiniai raštinga, baigiant ekonomikos atskyrimo nuo visuomenės ir aplinkos kvailybę.

Klestėti neperžiangiant ribų

Ekonomikos sureguliavimas - yra tik dalis problemos. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į socialinę vartotojiškumo logiką. Šis uždavinys toli gražu ne toks paprastas – daugiausia dėl pobūdžio, kuriuo materialinės gėrybės taip giliai įtrauktos į mūsų gyvenimų struktūrą.

Tačiau pokyčiai būtini. Ir tam tikras mandatas šiems pokyčiams jau yra. Atsirandantis nepasitenkinimas vartotojiškumu ir kylantis susirūpinimas dėl „socialinės recesijos“ paskatino eilę iniciatyvų siekti gerbūvio tobulinimo ir vykdyti „alternatyvųjį hedonizmą“* – identiškumo, kūrybiškumo ir prasmingumo, esančių už rinkos srities („karalystės“) ribų.

Prieš vartotojiškumo antplūdį jau yra ir tie, kurie priešinosi raginimui „išeiti apsipirkti“, vietoj to pirmenybę teikdami ne tokiems materialistiniams siekiams – savo šeimai ar rūpinimusi kitais.

Nedidelės „sąmoningos“ bendruomenės (tokios kaip Faindhorno (Findhorn) bendruomenė Škotijoje ar Plam Vilidž (Plum Village) Prancūzijoje) tyrinėja galimybių meną. Platesni socialiniai judėjimai (tokie kaip „pereinamojo laikotarpio miesto“ judėjimas) mobilizuoja žmonių norus gyventi darniau. Šios iniciatyvos neapeliuoja į kiekvieną. Tačiau jos duoda neįkainojamą mokymosi pagrindą, suteikdamos mums užuominą apie didesnį vyraujančių socialinių permainų potencialą.

9 skyriuje diskutuojama apie jų stiprybes ir trūkumus. Jame tyrinėjama, kodėl žmonės gali būti ir laimingesni ir gyventi darniau, kai jie verčiau suteikia pirmenybę esminiams tikslams, kurie įtvirtina juos šeimoje ir bendruomenėje, negu tiems neesminiams, kurie susaisto juos su savęs demonstravimu ir socialiniu statusu. Todėl klestėjimas neperžengiant ribų yra tikrai įmanomas.

Kita vertus, esantys socialinių pokyčių priešakyje, dažnai persekiojami prieštaravimo stengimosi gyventi tiesiog priešingai struktūroms ir vertybėms, dominuojančioms visuomenėje. Šios struktūros atstovauja vartojimo kultūrą, kuri siunčia visus klaidingus signalus, baudžiančius už „gerus“ ,aplinką saugančius, pasirinkimus ir daro juos neįmanomus, netgi labai motyvuotiems žmonėms, norintiems gyventi darniai be asmeninio aukojimosi.

Šioje situacijoje pernelyg supaprastinti raginimai priešintis vartotojiškumui yra nulemti žlugti. Žmonių raginimas apšiltinti savo namus, prisukti termostatus, apsivilkti megztinius, truputį mažiau važinėti, truputį daugiau vaikščioti pėsčiomis, atostogauti namie, pirkti vietinį maistą (ir taip toliau) taip pat bus neišgirstas, arba atmestas, kaip manipuliacija, tol, kol visos žinios apie pagrindinės prekybos gatvės( vartojimą rodo kitą kryptį.

Dėl tos priežasties, struktūriniai pokyčiai privalo būti bet kokios strategijos centre, kad būtų nukreipti į vartotojiškumo socialinę logiką. Ir tai turi būti neatsiejama nuo dviejų pagrindinių dalykų. Pirmojo – tai sugriauti iškreiptus neproduktyvios konkurencijos būsenos akstinus. Antrojo – sukurti naujas struktūras, kurios suteiktų žmonėms galimybę klestėti – ypač prasmingai bei kūrybingai dalyvauti visuomenės gyvenime – mažiau materialistiniais būdais.

Tikėtina, kad su gerove susiję privalumai. Mažiau materialistinė visuomenė sustiprins pasitenkinimą gyvenimu. Lygesnėje visuomenėje nebus toks svarbus prekių statusas. Mažiau į augimą besiveržianti ekonomika pagerins žmonių darbo ir gyvenimo balansą. Padidintos investicijos į visuomenės vertybes suteiks ilgalaikes pajamas tautos klestėjimui.

Valdymas gerovės naudai

Šių tikslų siekimas, kaip ir reikėjo tikėtis, kelia valdymo - plačiąja šio žodžio prasme – klausimą. Kaip visuotinė gerovė gali būti pasiekta pliuralistinėje visuomenėje? Kaip turi būti subalansuoti individo interesai su visuotine gerove? Kokie yra mechanizmai šiam balansui pasiekti?

Konkretūs klausimai kyla apie pačios vyriausybės vaidmenį. 10 skyrius pripažįsta beveik nenuginčijamą valstybės vaidmenį palaikant makroekonominį stabilumą. Kaip bebūtų vyriausybė taip pat „kartu kuria“ vartojimo kultūrą, formuodama struktūras ir ženklus, darančius įtaką žmogaus elgesiui. Tuo pat metu, vyriausybė, žinoma, turi atlikti esminį vaidmenį - proteguoti „įsipareigojimo priemones“, užkirsti kelią trumparegiškiems pasirinkimams ir palaikyti ilgalaikius socialinius tikslus.

Istorija užsimena apie kultūrinį poslinkį vyriausybėje link materialistinio ir individualistinio vartotojiškumo palaikymo ir skatinimo. Šis poslinkis nėra visiškai vienodas visose šalyse. Pavyzdžiai, skirtingos „kapitalizmo atmainos“ daugiau arba mažiau pabrėžia reguliavimo panaikinimą ir konkurenciją. Tačiau visos atmainos turi struktūrinį augimo reikalavimą ir tiesiogiai ar netiesiogiai (pvz., eksporto rinkose) priklauso nuo vartotojiškumo, kad būtų tai pasiekta.

Pati vyriausybė čia konfliktuoja. Iš vienos pusės, ji turi vaidmenį „užtikrinti ateitį“, apsaugodama ilgalaikes socialines ir ekologines gėrybes; iš kitos – ji turi pagrindinę atsakomybę dėl makroekonominio stabilumo. Kol makroekonominis stabilumas priklausys nuo ekonomikos augimo, vyriausybė turės akstiną palaikyti socialines struktūras, kurios pakerta įsipareigojimą ir sustiprina materialistinį, naujovių siekiantį individualizmą. Ypatingai, kur reikia pakelti pagrindinės gatvės pardavimus.

Atvirkščiai – makroekonomikos išlaisvinimas nuo struktūrinio augimo reikalavimo kartu leis vyriausybei vaidinti jai tinkamą vaidmenį, vykdant socialinius ir ekologinius tikslus ir apsaugant ilgalaikius interesus.

Siauras augimo siekimas rodo siaubingą visuotinės gerovės ir esminių žmogiškų vertybių iškraipymą. Jis taip pat pakerta įstatymais pagrįstą pačios vyriausybės vaidmenį. Viską apsvarsčius, valstybė yra visuomenės įsipareigojimų vykdymo mechanizmas, par excellence, ir pagrindinis mūsų bendros gerovės apsaugos įgaliotinis. Nauja valdymo vizija, apimanti šį vaidmenį, būtina nedelsiant.

Perėjimas į darnią ekonomiką

Šios analizės politiniai reikalavimai labai svarbūs. 11 skyriuje pateikta visa eilė žingsnių, kurių vyriausybės galėtų imtis dabar, norėdamos pereiti į darnią ekonomiką. Šie žingsniai apibendrinti pirmojoje dėžutėje. Jie suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:

• Darnios makroekonomikos sukūrimas;

• Klestėjimo pajėgumų apsauga;

• Ekologinių apribojimų paisymas.

Konkretūs pasiūlymai išplaukia tiesiogiai iš šio pranešimo analizės. Bet daugelis jų nagrinėjami ilgesniuose ir gilesniuose debatuose apie darnumą, gerovę ir ekonominį augimą. Mažiausiai keletas jų artimai susiję su esamais vyriausybės rūpesčiais – pavyzdžiui, dėl išteklių stygiaus, klimato kaitos tikslų, ekologinio apmokestinimo ir socialinio gerbūvio.

Dalis šio pranešimo tikslo yra suteikti šioms veiklos kryptims aiškų pamatą ir padėti stiprinti vyriausybės valdžią jas vystant. Šiuo metu, nežiūrint pačių geriausių jos pastangų, darnumo pažanga dar lieka skausmingai lėta. Ir ji turi tendenciją be galo vilkinti visa apimantį ekonominio augimo įpareigojimą. Žingsnio pokytis politinėje valioje – ir atnaujinta valdymo vizija – yra būtini.

Tačiau dabar vyriausybė turi unikalią galimybę – atliekant šiuos žingsnius - pademonstruoti ekonominę lyderystę ir tuo pačiu metu paremti tarptautinę darnumo akciją. Šis procesas turi prasidėti finansine ir ekologine išmintimi namie. Jis taip pat privalo pradėti atitaisyti iškreiptas paskatas ir žalojančią socialinę logiką, įspraudžiančią mus į neproduktyvią konkurencijos būseną.

Pirmiausia, būtina nedelsiant vystyti lanksčią (sugebančią greit atsigauti) ir darnią makroekonomiką, kuri daugiau nebebūtų grindžiama nepaliaujamu vartojimo augimu. Akivaizdžiausia 2008 metų finansinės krizės žinia yra ta, kad dabartinis mūsų ekonominės sėkmės modelis yra iš esmės ydingas. Išsivysčiusioms Vakarų pasaulio ekonomikoms gerovė be augimo jau nebėra utopinė svajonė. Tai finansinė ir ekologinė būtinybė.

|1 dėžutė. 12 žingsnių darnios ekonomikos link |

|Darnios makroekonomikos kūrimas |

|Į įsiskolinimą vedantis materialistinis vartojimas yra visiškai netinkamas kaip mūsų makroekonomikos pagrindas. Jau pribrendo laikas |

|vystyti naujas darnias mikroekonomikas, kurių stabilumas nepriklauso nuo nepaliaujamo augimo ir didėjančio materialinio našumo |

|(naudojimo). Tam pasiekti yra nurodomos keturios konkrečios politikos sritys: |

|1. Makroekonominės galios vystymas; |

|2. Investavimas į visuomeninį (valstybinį) turtą (aktyvus) ir infrastruktūras; |

|3. Finansinės ir fiskalinės (iždo) išminties (apdairumo) didinimas; |

|4. Makroekonominės ūkiskaitos (apskaitos) pertvarkymas. |

|Klestėjimo galimybių apsauga |

|Socialinė logika, kuri įtraukia žmones į materialinį vartotojiškumą, yra nepaprastai galinga, bet žalinga ekologiniu požiūriu. |

|Ilgalaikė gerovė gali būti pasiekta tik išlaisvinus žmones nuo šios žalingos dinamikos ir suteikiant jiems kūrybiškas galimybes |

|klestėti – neperžengiant ekologinių planetos ribų. Penkios politikos sritys atkreipia dėmesį į šitą iššūkį: |

|5. Prieinamo darbo padalijimas ir darbo-gyvenimo pusiausvyros pagerinimas; |

|6. Kova su sistemine nelygybe; |

|7. Galimybių ir klestėjimo įvertinimas; |

|8. Žmogiškojo ir visuomeninio (socialinio) kapitalo sustiprinimas; |

|9. Iš pagrindų pakeisti vartotojiškumo kultūrą). |

| |

|Ekologinių apribojimų (normų) paisymas |

|Vartotojų visuomenės materialinis išlaidumas išeikvoja gamtinius išteklius ir užkrauna nedarnias (nepriimtinas) naštas planetos |

|ekosistemoms. Reikia nedelsiant nustatyti aiškias ekonominių veiklų išteklių ir ekologines aplinkosaugos ribas, ir plėtoti politiką |

|joms pasiekti. Trys politiniai pasiūlymai prisideda prie šios užduoties: |

|10. Aiškiai nustatytų viršutinių ribų ištekliams/emisijoms įvedimas; |

|11. Fiskalinės reformos darniam vystymuisi įgyvendinimas; |

|12. Techninių pasiekimų perdavimo ir tarptautinės ekosistemų apsaugos skatinimas. |

| |

|Daugiau informacijos rasite 119-124 puslapiuose. |

1. Įvadas

„Manau, visi čia šiandien esantys pripažinsime,

kad praradome tą visuotinės gerovės jausmą“

Barakas Obama,

2008 metų kovas

Gerovė (angl. Prosperity) – tai kai mums sekasi – pagal (pro- lotyniškai) mūsų viltis ir lūkesčius (speres). Troškimas, kad reikalai klostytųsi gerai - tai paprastas, žmogiškas noras. Suprantama, jog šis jausmas, kad mums sektųsi, apima ir kažkokią nenutrūkstamumo sąvoką. Mes nelinkę manyti, kad gyvenimas vyksta gerai, jei tikrai manome, kad rytoj reikalai sugrius. Natūralu, kad bent iš dalies esame linkę rūpintis savo ateitimi.

Taip pat yra pojūtis, kad asmeninė gerovė yra apribota dėl socialinių katastrofų. Menka paguoda, kad mūsų asmeniški reikalai klostosi gerai, jeigu mūsų šeima, mūsų draugai ir mūsų bendruomenė yra labai sunkioje padėtyje. Abiejų šių jausmų požiūriu – kai rūpinimės ateitimi ir rūpinimės kitais – gerovė turi kažką bendro su darnumo koncepcija. Aiškus šio pranešimo tikslas - detaliau ištyrinėti ryšį tarp gerovės ir darnumo.

Šio tyrimo centre paprastas klausimas: ką galėtų reikšti gerovė baigtiniame (ribotame) pasaulyje, augant gyventojų skaičiui, kuris, tikimasi per kelis dešimtmečius, pasieks devynis milijardus?1

Vienas atsakymas – galbūt dažniausiai sutinkamas – tai apibūdinti (formuoti, vaizduoti) gerovę ekonominiu požiūriu ir rekomenduoti nenutrūkstamą nacionalinės (ir globalinės) ekonominės produkcijos augimą su atitinkamu žmonių pajamų didėjimu. Šis atsakymas turi patrauklią logiką neturtingiausioms pasaulio tautoms, kur 20 procentų gyventojų gauna tik 2 procentus pasaulio pajamų. Reikšmingas artėjimas gerovės link turėtų neabejotinai būti nukreiptas į 1 milijardą žmonių pasaulyje, esančių sunkioje padėtyje, kurie gyvena mažiau nei už 1$ per dieną, t.y. už pusę mažojo kapučino kainos Stabakse (Starbucks)2.

Bet gerovė nėra pajamų ar turtų sinonimas. Gerovės augimas yra ne tas pats dalykas, kaip ekonomikos augimas. Dar visai neseniai gerovė iš vis nebuvo apibūdinama konkrečiai pinigine išraiška; tai paprasčiausiai buvo priešybė nelaimei ir vargui3. Ekonominės gerovės koncepcija – ir augančios gerovės elizija su ekonominiu augimu – tai naujausia interpretacija. Interpretacija, sulaukusi didelės kritikos.

Ekonominis augimas, kaip dažnai tvirtina jo kritikai, nevisuomet didina mūsų gerovę. Priešingai – jis gali įvairiais būdais gerovę sumenkinti. Galbūt svarbiausia čia yra tai, kad ekonominio augimo materialinės implikacijos (padariniai) veda prie gamtinių išteklių išeikvojimo ir aplinkos kokybės prastėjimo, dabartinės ir ateities kartų nuskurdinimo. Klimato kaita, naftos išteklių išeikvojimas, vandens stygius, staigus žuvų atsargų mažėjimas ir chroniškas biologinės įvairovės nykimas – tai tik keletas iš šių materialinių rūpesčių4.

Ypatingas skubumas yra susijęs su dviem iššūkiais-dvyniais: klimato kaita ir „naftos piku“.( Pirmuoju atveju mes galbūt kuriam laikui dar galime išlaikyti ekonomikos vystymąsi. Bet, kaip ponas Nikolas Stenas (Nicholas Stern) teigė, kad kainos bus baudžiančiai aukštos, kai tik ateis lemiamas momentas (krizė). Ankstyvos investicijos perėjimui prie žemų anglies kiekių visuomenės yra gyvybiškai svarbios, kad vėliau galėtume išvengti ekonominio žlugimo.5

Antruoju atveju, naftos kainos didinimai parodė, kad jie pajėgūs destabilizuoti pasaulio ekonomiką ir grasinti pagrindinėms saugumo garantijoms. Nuogąstavimai pasiekė viršūnę 2008 metų liepą, kai naftos kainos pasiekė 147 dolerius už barelį. Nors per kitus mėnesius kainos smarkiai nukrito, naftos piko grėsmė neišnyko. Tarptautinė energetikos agentūra apytikriai apskaičiavo, kad naujas „pikas“ galėtų kilti jau 2020 metais. Kiti apžvalgininkai tiki, kad tai gali atsitinkti ir anksčiau. 6

Už šių ekologinių problemų glūdi ir socialinės. Keliantis nerimą požymis, kad tiek ekonominio augimo naudos, tiek ir išlaidos yra netolygiai paskirstytos. Toliau didėjantys skirtumai tarp turtingųjų ir neturtingų šalių nepriimtini humanitariniu požiūriu ir sukelia įtemptus socialinius santykius: realūs sunkumai labiausiai socialiai nuskriaustose bendruomenėse turi pertekliaus efektą visai visuomenei.7

Galiausiai, tolesnis ekonominio augimo siekimas (bent jau po tam tikro momento) neatrodo, kad darytų pažangą ir net gali trukdyti žmogiškajai laimei. Kalbas apie augantį „socialinį nuosmukį“ išsivysčiusiose ekonomikose, per paskutinį dešimtmetį, lydėjo santykinė ekonominė sėkmė.8

Šie trys susiję argumentai – ekologinis, socialinis ir psichologinis – dabar dažnai naudojami darnumo (ir laimės) literatūroje. Šios darbo tikslas nėra juos nagrinėti detaliau. Greičiausia, ketinima santykius tarp augančios gerovės ir ekonominio augimo apversti aukštyn kojom. Jeigu ekonominis augimas ir auganti gerovė yra ne tas pats dalykas, ir kadangi augimas gali pakenkti ir žmonėms, ir planetai, ar neturėtume pagalvoti apie veiklą be augimo, bent jau turtingesnėse valstybėse?

Aišku, skurdžiausiose valstybėse tokia perspektyva yra problemiška. Bet gyvenimo sąlygos kosmopolitinėje Europoje ir JAV yra labai skirtingos nuo labiausiai skurstančių kaimiškų Afrikos ir Pietų Azijos bei Lotynų Amerikos vietovių.

Ar pasaulyje su besibaigiančiais ištekliais, suvaržytame griežtomis aplinkosaugos normomis, vis dar vadinamu „gerovės salomis“ „skurdo vandenynuose“,9 jau ir taip turtingų žmonių vis didėjančios pajamos iš tikrųjų yra teisėtas mūsų besitęsiančių vilčių ir lūkesčių dėmesio centras? Ar yra dar koks nors kitas būdas pasiekti darnesnę ir teisingesnę gerovę?

Trumpai tariant, šis darbas meta iššūkį tebesitęsiasnčios ekonominės plėtros turtingose šalyse prielaidai ir klausia: ar įmanoma pasiekti gerovę be augimo?

Kai kas galėtų pasakyti, kad ironiška kelti tokius klausimus, kai pats ekonominis stabilumas yra pavojuje ir pasaulis kovoja su globaliniu nuosmukiu. Tokiu metu. gilių struktūrinių klausimų apie gerovės prigimtį kėlimas gali atrodyti nesavalaikis, jei ne netaktiškas. „Tai ne tai, kuo žmonės domisi, kai finansų rinkose yra sumaištis“,- sako Džordžas Sorošas (Georg Soros), stengdamasis labiau įsigilinti į pasaulinę kreditų krizę.10 Tačiau yra keletas priežasčių neatidėlioti šio klausimo, kol ekonomika dar atrodo šviesesnė.

Pirmiausia tai, kad šie susikaupę ekonominio augimo padariniai – pavyzdžiui, klimato kaita, išteklių mažėjimas, socialinė recesija, - vargu, ar išnyks, jau vien tik dėl to, kad augimas mažės išsivysčiusiose ekonomikose. Kai kas gali pagerėti. Tačiau, kai kas gali netgi pablogėti.

Antra, tai, kad dabartinė ekonomikos padėtis ir šio pranešimo dalykai nėra nesusiję. Priešingai – kaip mes matome antrajame skyriuje, neįmanoma ignoruoti finansinių rinkų įtakos ir produktų kainų santykyje tarp augimo ir gerovės. Šitas tarpusavio ryšys nebuvo nepastebėtas pasaulio vadovų. Kalbėdamas 2008 metų G8 viršūnių susitikime atidarymo dieną Hokaide, JT generalinis sekretorius Ban Ki-Munas (Ban Ki-Moon) kalbėjo apie klimato kaitos problemas, augančias maisto produktų kainas ir vystymąsi, kaip „giliai susijusias“ krizes, kurias būtina spręsti kartu.11

Ekonomistas Piteris Viktoras (Peter Victor), vienas iš DVK projekto „Kitaip apibrėžta gerovė“ bendraautorių, teigė, kad pagrindinis mūsų iššūkis yra sukurti ekonomikas, kurios yra „lėtesnės dėl modelio, bet ne dėl katastrofų“.12 Bet jeigu dabartinė ekonomikos krizė iš tikrųjų reiškia (kaip kai kas pranašauja) ramaus augimo eros pabaigą, tada šio pranešimo keliami klausimai yra dvigubai svarbesni. Klestėjimas be augimo - tai ta slapta strategija (ginklas), kai ekonomika griūva.

Galbūt daugiausiai pasakantis yra aiškus galimybių langas – ir didžiulė būtinybė – kurie dabar yra atviri pokyčiams. Ekonomikos žlugimo akivaizdoje vyriausybės turi neabejotiną pareigą įsikišti. Valstybinės investicijos - būtinos. Pertvarkymai - neišvengiami. Šių intervencijų (įsikišimų) nukreipimas darnumo kryptimi turi akivaizdžią prasmę.

Trumpai tariant, nėra geresnio laiko žengti darnesnės visuomenės link. Investuoti į atsinaujinančias technologijas, kas sumažintų ir anglies emisijas, ir mūsų priklausomybę nuo besibaigiančių (ribotų) išteklių. Atnaujinti mūsų finansines ir socialines institucijas ir sukurti teisingesnį pasaulį. Investuoti į darbus ir įgūdžius, kurių šios užduotys reikalauja. Inicijuoti perėjimą į darnią ekonomiką.

Kad ir kokia būtų ekonomikos būsena, pagrindinis šio pranešimo klausimas išlieka toks pat svarbus. Jau keletą dešimtmečių jis nedavė ramybės diskusijose apie darnųjį vystymąsi. Ir tam tikra prasme dabar gali būti pats tinkamiausias laikas padaryti tam tikrą aiškią pažangą atsakant į jį. Kad ir kaip bebūtų, toks yra kitų puslapių tikslas.

2. Atsakomybės

stokos amžius

„Tai buvo pasaulinio klestėjimo amžius.

Tai taip pat buvo pasaulinių neramumų

era. Ir ten kur trūko atsakingumo, dabar

privalome aiškiai pasakyti: atsakomybės

stokos amžius privalo baigtis“

Gordon‘as Braun‘as (Gordon Brown), 2008 m. rugsėjis1

Įprasta formuluotė gerovei pasiekti pasikliauja ekonominio augimo siekiu. Šiuo požiūriu, didesnės pajamos pagerins gerbūvį ir ves į visų klestėjimą. Šis pranešimas meta iššūkį šiai formuluotei. Jame abejojama ir klausiama, ar ekonominis augimas turtingoms šalims, tokioms kaip JK, didžiulių pajamų ir gerbūvio skirtumų, kuris tebėra visame Žemės rutulyje, ir suvaržymų, gyvenant nustatytose baigtinės aplinkos ribose, kontekste, tebėra teisėtas tikslas. Pranešimas tyrinėja, ar tebesitęsiančio ekonominio augimo naudos vis dar pateisina padarinius ir tiria prielaidą, kad augimas yra būtinas gerovei. Trumpai tariant, jis klausia: ar galima gerovė be augimo?

Pranešimo rašymo eigoje šis klausimas buvo labai akivaizdus. 2008 metų bankų krizė atvedė pasaulį prie finansinės katastrofos ribos ir sukrėtė vyraujantį ekonomikos modelį iki pat jo pamatų. Ji iš naujo nubrėžė ribas tarp rinkos ir valstybės ir privertė mus konfrontuoti su savo nesugebėjimu valdyti pasaulinės ekonomikos finansinį – jau nekalbant apie socialinį ir aplinkosauginį – darnų vystymąsi.

Vartotojų pasitikėjimas pakirstas. Investicijos įstrigo, smarkiai didėjo nedarbas. Išsivysčiusių šalių ekonomikos (ir kai kurios besivystančios šalys) susidūrė su gilaus ir ilgalaikio nuosmukio perspektyva. Valstybinio sektoriaus finansai bus paskirstyti (ištęsti, pratęsti) dešimtmečiui arba net daugiau. Ilgą laiką ateityje pasitikėjimas finansinėmis rinkomis nukentės (patirs nuostolių). Dabar neatsitraukti ir abejoti tuo, kas atsitiko, būtų sujungti nesėkmę su nesėkme: vizijos nesėkmę su atsakomybės nesėkme.

Priežasčių ir kaltininkų paieška

Krizės priežastys buvo sudėtinės. Labiausiai pastebima priežastis buvo antrinių būsto paskolų teikimas (substandartinis skolinimas) JAV būstų rinkoje. Kai kurie pabrėžė „neįvykdytų kreditinių įsipareigojimų mainų“, naudojamų išparceliuoti „toksiškas skolas“ ir paslėpti jas nuo balansinių ataskaitų, nesuvaldomumą. Kiti kaltinančių pirštu rodė į godžių spekuliantų (biržos lošėjų) bei nesąžiningų investitorių ketinimą, gerai prisiplėšti pinigo pažeidžiamų institucijų sąskaita.

Dramatiškas pagrindinių produktų kainų augimas 2007 metus ir 2008 metų pradžioje (1 pav.) neabejotinai prisidėjo prie ekonominio sulėtėjimo, suvaržant kompanijų pelną ir sumažinant išlaidas, paliktas savo pačių nuožiūrai. Vienu metu, 2008 metų viduryje, išsivysčiusių šalių ekonomikos susidūrė su stagfliacijos perspektyva – kartu vykstančiu augimo lėtėjimu ir infliacijos didėjimu – pirmą kartą per trisdešimt metų. Per metus iki 2008 metų liepos naftos kainos padvigubėjo, kai tuo tarpu maisto kainos padidėjo 66 procentais, sukeldamos pilietinius neramumus kai kuriose skurdesnėse šalyse.2

Visi jie gali būti laikomi prisidedančiais veiksniais. Nei vienas jų pačių nepateikė kompetentingo paaiškinimo, kaip finansinės rinkos sugebėjo destabilizuoti visas ekonomikas. Kodėl paskolos buvo teikiamos žmonėms, kurie nepajėgdavo jų apmokėti. Kodėl kontrolieriams nepavyko sutramdyti individualių finansinių veiklų, kurios galėjo nuversti monolitines institucijas. Kodėl neapdraustas įsiskolinimas tapo tokia dominuojančia jėga ekonomikoje. Ir kodėl Vyriausybės nuolat užmerkdavo akis, ar aktyviai rėmė šį „atsakomybės stokos amžių“.

[pic]

1 pav. Pasaulinės prekių kainos: 2003 m. sausis – 2009 m. vasaris4.

Politinis atsakas į krizę pateikia keletą būdų (priemonių). 2008 m. spalio pabaigoje pasaulio vyriausybės skyrė stulbinančius 7 trilijonus dolerių valstybės pinigų – virš trijų kartų daugiau, negu JK bendrasis vidaus produktas (BVP) – kad būtų apsaugoti rizikingi aktyvai, panaikinta grėsmė santaupoms, rekapitalizuoti žlungantys bankai.3 Niekas neįsivaizdavo, kad tai buvo ne kas kita, kaip trumpalaikis ir labai regresyvus sprendimas. Laikina suktybė („sutvarkymas“), kuri apdovanojo atsakingus už krizę mokesčių mokėtojų sąskaita. Tai buvo pateisinta tik todėl, kad jokia alternatyva buvo neįsivaizduojama.

Finansinių rinkų žlugimas atvestų prie masinės ir visiškai nenuspėjamo pasaulinio nuosmukio. Visos valstybės būtų bankrutavusios. Prekyba žlugtų „en masse“ („visa drauge“). Pragyvenimo šaltiniai būtų sunaikinti. Namai - prarasti. Humaniškoji kaina, nepasisekus išgelbėti bankų sistemos, būtų didžiulė. Tie, kurie priešinosi Jungtinių Amerikos Valstijų Probleminių aktyvų gelbėjimo (išpirkimo) programai (Troubled Assets Relief Program (TARP) per pirmąjį jos skaitymą kongrese, pasirodė nesuvokiantys tų padarinių, sukeltų, kaip ir buvo, suprantamo pasipiktinimo dėl sprendimo neteisingumo.

Bet žiauri realybė buvo ta, kad politikai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsikišti į bankų sistemos apsaugą. Žiniasklaidos žodžiais, Wall Street (Volstrytas)( yra MeinStryto (Main Street) (Main Street yra bendro gatvės pavadinimo metonimas (pav. pavadinimas„Westminsteris“ yra UK Vyriausybes metonimas ar metonimija). Dažnai oficialus pagrindinės prekybos ir bendravimo gatvės kaime, miestelyje, mažame mieste, daugelyje pasaulio vietų, pavadinimas. Pavydžiui "Main Street“ Amerikoje sugretinama su "Wall Street" arba "Bay Street" Kanadoje) gyvybinės jėgos šaltinis.

Tačiau joms pasisekė tik iš dalies – jos sustabdė greitą slydimą į chaosą, bet negalėjo išvengti gilios recesijos visame pasaulyje. 2009 metų pradžioje, tai paskatino kitą ekonominio atstatymo paketų raundą, kurio užduotis buvo „duoti impulsą“ vartotojų išlaidoms, apsaugoti darbus ir vėl skatinti ekonominį augimą. 7 skyriuje detaliau nagrinėjame kai kuriuos tų „stimulų paketus“.

Tuo metu, kai 2009 metų vasarį Davose (Davos) vyko Pasaulinis ekonominis forumas, buvo akivaizdu, kad nedidelis dėmesys tam buvo skirtas. Tam pritarė politiniai lyderiai, ekonomistai ir net finansininkai. Tokių veiklų, kaip pardavimai be padengimo sustabdymas, padidintas išvestinių finansinių priemonių reguliavimas; kruopštesnis kreditavimo sąlygų nagrinėjimas – visa tai buvo plačiai pripažinta, kaip neišvengiamas ir būtinas reagavimas į krizę. Nors ir nenoromis buvo pritarta būtinybei nustatyti vadovų atlyginimų finansiniame sektoriuje ribą.

Reikia pripažinti, kad tai gimė daugiau dėl politinio būtinumo, susidūrus su didžiuliu visuomenės nepasitenkinimu dėl didelių premijų mokėjimo, nei dėl principų esmės atpažinimo. Faktiškai, didžiulės premijos vadovaujantiems darbuotojams vis tik buvo išmokėtos. Goldman Sachs* (Goldm‘n Zaks) 2008 metų pabaigoje išmokėjo 2,6 milijardo dolerių premijų nepaisydamas JAV vyriausybės 6 milijardų dolerių sanavimo, pateisindamas tai tuo, kad jie padėjo „pritraukti ir paskatinti“ geriausius žmones.5

Tačiau netgi šios reakcijos atrodė kaip trumpalaikis įsikišimas, skirtas, kaip paprastai, palengvinti verslo atstatymą. Pardavimai be padengimo buvo sustabdyti 6 mėnesiams; geriau negu uždrausti. Dalinis finansinių institucijų nacionalizavimas buvo pateisintas tuo, kad akcijos bus vėl parduotos privačiam sektoriui, kai tik tai bus pagrįstai įmanoma. Vadovų atlyginimų ribų nustatymas buvo „susijęs su pareigų atlikimu“.

Kad ir kokie keisti buvo kai kurie šių įsikišimų, didžia dalimi jie buvo vertinami kaip laikinosios priemonės. Būtinos blogybės atstatant laisvosios rinkos ekonomiką. Jų deklaruojamas tikslas buvo aiškus. Pumpuodami paprastąsias akcijas į bankus ir susigrąžindami kreditorių pasitikėjimą, pasaulio valdantieji tikisi vėl pagyvinti paklausą ir sustabdyti recesiją.

Jų pagrindinis tikslas buvo apsaugoti ekonominio augimo siekį. Per visą krizės laikotarpį buvo tiktai vienas nediskutuotinas dalykas: kad augimas turi tęstis bet kokia kaina. Atnaujintas augimas buvo tikslas, kuris pateisino intervencijas, tik prieš kelis mėnesius išmestas iš galvos. Nė vienas politikas tuo rimtai nesuabejojo.

Tačiau mes turime suabejoti. Ištikimybė augimui buvo vienintelis labiausiai dominuojantis ekonominės ir politinės sistemos, kuri atvedė pasaulį prie katastrofos ribos, bruožas. Augimo būtinybė suformavo dabartinės ekonomikos struktūrą. Ji motyvavo laisves, suteiktas finansiniam sektoriui. Bent jau iš dalies ji buvo atsakinga už taisyklių susilpninimą, kreditų viršijimą ir nevaldomų (ir nestabilių) išvestinių finansinių priemonių paplitimą.

Įsiskolinimų labirintas

Faktiškai, bendrai pripažinta, kad neturintis precedento vartojimo augimas tarp 1990 ir 2007 metų buvo pakurstytas didžiulės kreditų plėtros ir didėjančių skolų lygio (2 lentelė). Vienas to aspektas buvo vis augantis ir augantis vartotojų įsiskolinimas. Per daugiau nei dešimtmetį vartotojų įsiskolinimas tarnavo kaip apgalvotas asmeninių išlaidų išlaisvinimo nuo darbo užmokesčio pajamų mechanizmas, leidžiantis vartojimui valdyti augimo varomąsias jėgas.

Ne visos ekonomikos vienodai pasiduoda šioms varomosioms jėgoms. Iš tikrųjų, tai skolų sistemos bruožas, kai vienai pasaulio ekonomikos daliai esant labai įsiskolinusiai, kita dalis privalo uoliai taupyti. Per pirmąjį 21-ojo amžiaus dešimtmetį taupytojai didžia dalimi buvo besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse. Taupymo laipsnis Kinijoje per 2008 metus buvo apie 25 procentus disponuojamų pajamų, kai tuo tarpu Indijoje jis buvo netgi aukštesnis – apie 37 proc.

Taip pat buvo aiškūs skirtumai tarp taip vadinamų „liberalių“ ir „koordinuotų“ rinkos ekonomikų, su pirmaja, kaip paprastai rodančia aukštesnius vartotojų įsiskolinimo lygmenis, nei pastaroji.6 JK ir JAV buvo ypatingai jautrios šiai problemai.

Asmeninė skola Jungtinėje Karalystėje daugiau nei padvigubėjo per mažiau nei dešimtmetį. Net per 2008 metus, kai recesija jau grėsmingai artėjo, ji augo po 1 mln. £ per kiekvienų 11 minučių greičiu. Nors augimo greitis 2008 metų pabaigoje sumažėjo, kaip kad būdinga recesijojos metu, sukaupta asmeninė skola dar laikėsi ties 1,5 trilijonų £ - aukščiau, negu BVP per antrus einamuosius metus.7 Kita vertus, santaupos staiga krito. Per pirmąjį 2008 metų ketvirtį tarptautinių namų ūkių santaupų koeficientas Jungtinėje Karalystėje nukrito žemiau nulio – pirmą kartą per 4 dešimtmečius (2 pav.).

[pic]

2 pav. JK vartojamosios paskolos įsiskolinimas ir namų ūkio santaupos 1993-

2008 8.

Žmonės yra skatinami skolintis dėl sudėtingo veiksnių mišinio, įskaitant (6 skyrius) socialinio statuso troškimą ir skatinimą palaikyti pagrindinės prekybos gatvės pardavimų augimą. Bet kai ši strategija tampa nestabili – kaip tai buvo per 2008 metus – didelė gyventojų dalis atsiduria ilgalaikių finansinių sunkumų pavojuje. Neišvengiamai pavojų grėsmė pagrinde krinta ant tų, kurie jau yra labiausiai pažeidžiami – grupės su mažesnėmis pajamomis, kurios mažiau pasipelnė per paskutinius du augimo dešimtmečius.10 Principas „skolinkis ir išleidinėk“, toli gražu, neatneša klestėjimo, bet baigiasi jo mažėjimu.

Toks pat pažeidžiamumas gali kamuoti visą valstybę. Nacionaliniu mastu yra įvairios įsiskolinimo rūšys (2 dėž.). Viena pagrindinių priemonių yra nacionalinė – ar valstybinio

|2 dėžutė. Skolos perspektyvos |

|Pinigų skolinimasis ir išleidimas yra (bent jau normaliais laikais) pagrindinis šiuolaikinės ekonomikos bruožas (žr. 6 skyrių). Namų |

|ūkiai, kompanijos ir vyriausybės kartu dalyvauja ir kreditavime (pvz., taupydami ir investuodami), ir skolinimesi (pvz., imdami |

|paskolas, atsiskaitydami už kreditus, įkeisdami nekilnojamąjį turtą). Finansinės skolos (kartais vadinamos pasyvais ) tai sukaupti |

|(akumuliuoti) pinigai, kuriuos bet kuriuo laiko momentu asmuo, firma, vyriausybė ar iš tikrųjų visa valstybė yra skolinga. |

|Pagrindinis kapitalizmo principas yra tas, kad tie sukaupti finansiniai pasyvai per laiką pritraukia paskolų palūkanas (išlaidas |

|išmokant palūkanas). Skola auga dviem būdais: pirmiausia, skolinantis daugiau pinigų (pvz., dėl padidėjusiu valstybinių išlaidų), ir |

|antra – per palūkanas, sukauptas už skolą. Bet kokiai suteiktai palūkanų normai aukštesnis skolos lygis užkrauna didesnį reikalavimą |

|žmonių pajamoms sumokėti palūkanas ir sustabdyti skolos kaupimąsi. |

|Kai kurie šių reikalavimų galėtų būti įvykdyti - apmokėti iš įplaukų, susidariusių iš žmonių nuosavų finansinių „turtų-aktyvų“ ar |

|santaupų. Žmonės, dalyvaudami ekonomikoje kartu – kaip taupytojai ir kaip skolininkai – gali pabandyti ir subalansuoti savo finansinius|

|pasyvus (pasiskolintus pinigus) su savo aktyvais (paskolintais pinigais). Laipsnis, iki kurio „svarbu“ kiek skolos mes turime, |

|priklauso (iš dalies) nuo balanso tarp aktyvų ir pasyvų. Ir, kaip parodė dabartinė krizė, nuo finansinių aktyvų patikimumo. |

|Trys skolos aspektai per paskutinį dešimtmetį patraukė žiniasklaidos ir politikos dėmesį: asmeninė skola, valstybinė skola ir bendroji|

|išorinė skola. Nors visos susijusios su skolintais pinigais, šios skolos yra visiškai skirtingos ir turi skirtingas politinėes |

|implikacijas (pasekmes). Kitose pastraipose išdėstyti pagrindiniai jų faktoriai ir jų svarba ekonominio darnumui. |

| |

|Asmeninė skola |

|Asmeninė (ar vartotojų) skola yra pinigų kiekis, kurį pasiskolino eiliniai piliečiai. Į ją įeina būsto paskolos, kreditinių kortelių |

|skola ir kitos vartotojų skolinimosi formos. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje vyraujančios asmeninės skolos yra būsto paskolos, kurios |

|2008 m. pabaigoje iš viso sudarė 84 procentus. Kol būsto vertė vis augo, žmonių finansiniai pasyvai (įsipareigojimai) (būstų paskolos) |

|buvo padengti jų fizinių aktyvų (būstų) verte, Problemos kilo, kai būsto vertė krito. Pasyvai daugiau nebėra subalansuoti su aktyvais. |

|Kai tai apsunkinama (kaip recesijoje) krintančiomis pajamomis , skola – ir finansinis namų ūkių įgyvendinamumas – tampa labai |

|nestabilūs. Panašiai kaip didžioji dalis ekonominio augimo (4 ir 6 skyriai) pasirodo, kad finansinis stabilumas nepriimtinu (nedarniu) |

|būdu priklauso nuo augimo – šiuo atveju augimo gyvenamo būsto rinkoje. |

| |

|Valstybės skola |

|Valstybinio sektoriaus skola – tai pinigai, kuriuos vyriausybė skolinga privačiam sektoriui9. Kai vyriausybė nuolat turi (palaiko) |

|deficitą (t.y. išleidžia daugiau, negu gauna biudžeto pajamų), valstybės skola didėja. Kaip ir namų ūkiams, skolos sumažinimas yra |

|galimas tik jeigu valstybinis sektorius turi (palaiko) perteklių (t.y. jis išleidžia mažiau, negu gauna). Padidėjusi skola yra įprastas|

|valstybinių finansų bruožas recesijos metu. Tačiau šios skolos padengimas – nestatant į pavojų valstybinių paslaugų – stipriai |

|priklausys nuo būsimo vyriausybės biudžeto pajamų didėjimo. Tai gali įvykti tik trimis atvejais. Pirma – pasiekus trokštamą augimo |

|tikslą. Antra – padidinus mokesčių normas (tarifus). Ir trečia – panaudojus skolą investavimui į produktyvius aktyvus (lėšas) su |

|teigiamu pelnu (įplaukomis) į valstybinį iždą. Nuolat auganti visuomeninė skola smunkančioje ekonomikoje - tai katastrofos receptas. |

| |

|Išorinė skola |

|Bendra vyriausybės, verslo ar namų ūkio turima skola valstybės išorėje, yra vadinama išorine skola. Ekonominis šios skolos priimtinumas|

|(priimtinas skolos lygis) priklauso nuo sudėtinio (sudėtingo) veiksnių mišinio, įskaitant tai, kiek ji subalansuota išorės „aktyvais“, |

|nuo abiejų – aktyvų ir pasyvų formos (įskaitant valiutą, kuria jie yra) ir vidaus valiutos santykinio pajėgumo tarptautinėje rinkoje. |

|Ypatinga našta užgula valstybę, kai jos ekonomika smunka ir jos valiuta praranda vertę. Ypatingais atvejais šalis gali pajusti, kad |

|pati nesugeba pritraukti investuotojų, pasiruošusių paremti jos išlaidas ir nesugeba likviduoti savo aktyvų, kad galėtų tai |

|kompensuoti. Tuo atveju, išorinės skolos lygis santykyje su BVP, tampa kritinis. Reikalavimas padengti skolas, beveik penkis kartus |

|viršijančias nacionalines pajamas (kaip Jungtinėje Karalystėje) būtų katastrofiškas. |

sektoriaus – skola, kuri nustato kiek vyriausybė skolinga privačiam sektoriui. Tarp valstybių tai gali žymiai skirtis. Prancūzijos, Vokietijos, Kanados ir JAV – visų jų valstybinio sektoriaus skolos yra virš 60 proc. BVP. Italijos ir Japonijos valstybinio sektoriaus skolos didesnės nei jų BVP. Norvegija, priešingai, neturi jokios valstybinės skolos, o turi didžiules finansinius aktyvus.

Jungtinėje Karalystėje per finansinę krizę valstybinio sektoriaus skola stipriai augo (3 paveikslas). Iš dalies tai buvo padidinto skolinimosi rezultatas, kurio reikėjo norint apsaugoti bankus ir finansuoti ekonominį pagyvėjimą (atsigavimą). 2008 m. pabaigoje valstybės skola jau buvo didesnė negu bet kuriuo metu nuo 1980-ųjų pradžios, gerokai aukštesnė, negu valstybės iždo nustatytos 40 proc. BVP lubos ir sparčiai augo. Pačios JK vyriausybės skaičiavimais, valstybinio sektoriaus skolinimasis išaugo nuo 2,6 proc. BVP 2008 metais iki 8 proc. tik maždaug per metus. Ir vyriausybė pripažino, kad tokiu būdu iki 2010 metų valstybinė skola pasiektų beveik 60 proc. BVP. Svarbiausia, kad į šį skaičių neįtrauktos paprastųjų akcijų pirkimo išlaidos dalinai nacionalizuotuose bankuose.11

Valstybinio sektoriaus skola savaime nėra blogas dalykas. Ji paprasčiausiai atspindi, kokį pinigų kiekį vyriausybė yra skolinga privačiam sektoriui. Čia įtraukti ir pačių piliečių sutaupyti pinigai. Piliečių finansiniai interesai vaslstybiniame sektoriuje, turi keletą neabejotinų privalumų. Tai gali būti suprantama kaip „socialinis kontraktas“ tarp piliečių ir valstybės. Bet kai žmonių santaupų procentas krinta (2 paveikslas) ir nacionalinė skola išauga (3 paveikslas), tolesnis skolinimasis padidina taip vadinamą išorinę skolą (1 lentelė) – pinigus, kuriuos šalis skolinasi už savo šalies ribų, Dėlto valstybė neišvengiamai atsiduria tarptautinių rinkų svyravimų pavojuje.

[pic]

3 pav. JK grynoji valstybinio sektoriaus skola – 1993-2008 m.

Vienos šalys gali turėti geresnes sąlygas šiems svyravimams atlaikyti nei kitos. Per 2007/2008 metus išorinė skola tarp valstybių smarkiai skyrėsi (4 paveikslas) - nuo mažiau kaip 5 proc. BVP (pavyzdžiui, Kinijoje arba Indijoje) iki 900 proc. BVP (Airijoje). Tik per du dešimtmečius Jungtinėje Karalystėje bendra išorinė skola padidėjo 7,5 karto. 2008 metų pabaigoje tai buvo tolygu beveik penkiems BVP ir atitiko antrą aukščiausią pasaulyje absoliutinį išorinės skolos lygį po JAV.

[pic]

4 pav. Bendroji išorinė skola tarp šalių (2007/2008 m.)13

Šie išoriniai įsiskolinimai (pasyvai) buvo – bent iš dalies – subalansuoti aukštesniu, nei įprastai, išorinių aktyvų lygiu. Tačiau dėl nestabilios rinkos Jungtinė Karalystė atsidūrė pažeidžiamoje finansinėje pozicijoje. Konkrečiau, kaip nurodo Tarptautinis valiutos fondas, šios pozicijos JK sąmoningai siekė kaip tarptautinis finansų centras.

Dėl finansinio atsigavimo planavimo po (dėl) 2008 metų krizės – ypatingai valstybinio sektoriaus, kaip akcijų turėtojo bankuose pozicijos – turėtume būti dėkingi JK ministrui pirmininkui Gordonui Braunui (Gordon Brown). Šiuo atžvilgiu JK vyriausybė nusipelnė pagyrimo dėl jos reakcijos į krizę. Dalinis bankų nacionalizavimas galėjo būti suboptimalus, žiūrint iš laisvosios rinkos perspektyvos, bet jis buvo žymiai progresyvesnis, nei tik grynųjų pinigų pumpavimas arba garantijos likvidumui užtikrinti. Jis bent jau suteikė finansų grąžinimo į iždą galimybę.

Tuo pat metu, kas tapo aišku krizės metu, tai, lygis į kurį ekonominė politika per du dešimtmečius staiga pastatė Jungtinę Karalystę per susidariusį skilimą finansiniame sektoriuje. Dideli vartotojų skolos lygiai ir antras didžiausias pasaulyje išorinės skolos lygis nebuvo tik atsitiktinės ekonominio gyvenimo savybės, bet specifinių politinių veiklos krypčių rezultatas padidinti likvidumą bei skatinti išlaidas. Viena iš fiskalinio apdairumo Jungtinėje Karalystėje sričių – santykinai žemas valstybinio sektoriaus skolos lygis – tapo pirmąja žlugimo auka.

Tai ne užuomina, kad tik viena JK susiduria su dabartinės krizės sunkumais. Priešingai – vis labiau globalizuojamame pasaulyje bet kuriai šaliai buvo sunku išvengti šios recesijos. Net tokios ekonomikos, kaip Vokietija, Japonija ir Kinija, kurios išlaikė stiprius gamybinius sektorius, didžia dalimi išvengė vartotojų skolos ir pateikė (paskelbė) didelius valstybinio sektoriaus perteklius – kentėjo. Per paskutinį 2008 metų ketvirtį Vokietijos ekonomika smuko greičiau, nei bet kurioje kitoje Europos šalyje - sumažėjo 2,1 proc.14

Ironiška, kad šios ekonomikos siekė savo stabilumo ne vidaus vartojimo augimu, bet vartojimo augimu užsienyje. Negalėdami įtikinti savo vartotojų geriau išleisti, negu taupyti, jie pasiekė augimą eksportuodami į tokias valstybes kaip JAV arba JK, kur vartotojai vis dar buvo pasiruošę geriau išleisti, negu taupyti. Kai kreditavimas sužlugo ir vartojimo išlaidos sumažėjo visur, tai turėjo šalutinius poveikius kiekvienam.

Taigi, pojūtis, kad ekonominė politika sąmoningai žaidžia su finansine rizika, yra daug platesnis, negu JK flirtavimas bankų sektoriuje. Faktiškai, krizės šaknys mažiausiai iš dalies yra koordinuotose pastangose išlaisvinti kreditus ekonominei plėtrai visame pasaulyje.

Knygoje „Naujoji finansinių rinkų paradigma“ („The New Paradigm of Financial Markets“) Džordžas Sorošas (George Soros) tiria taip vadinamų „super-burbulų atsiradimą pasaulinėse finansinėse rinkose, visoje eilėje ekonominių politikų, kad padidintų likvidumą, kaip skatinantį paklausą būdą. JAV Federalinio rezervo (US Federal Reserve) suvaržymų atpalaidavimas, finansinių rinkų išreguliavimas ir skolų pavertimo investicijomis per išvestinių finansinių priemonių visumą, taip pat buvo sąmoningos intervencijos. Jų svarbiausia užduotis buvo skatinti ekonominį augimą.15

Kitais žodžiais tariant, rinka nebuvo sužlugdyta dėl pavienių pinklių, kurias kūrė nesąžiningi asmenys, ar netgi ne dėl mažesnio nei akylų kontrolierių ignoravimo. Ji buvo sužlugdyta paties augimo.

Vidinis priešas

Pavyzdžiui, hipotekinių skolų pavertimas vertybiniais popieriais (investicijomis) buvo remiamas aukščiausiu lygiu, priešakyje su Alanu Grynspenu (Alan Greespan), buvusiu Federalinio rezervo (Federal Reserve) pirmininku. Savo memuarų knygoje „The Age of Turbulence“ Grynspenas atvirai gina šią praktiką, teigdamas, kad „rizikos perkėlimas toliau nuo... iniciatorių, teikiančių paskolas bendrovėms, įklimpusioms į skolas (turinčių didelę dalį paskolų kredito), gali būti pavojingas, ypač globalizacijos sąlygomis“.16

Savo viešame pareiškime JAV Kongrese 2008 m. spalio pabaigoje Grynspenas pripažino, kad jis buvo „šokiruotas“, kad rinkos neveikia taip, kaip buvo tikėtasi.17 Tačiau tai tik patvirtina nuomonę, kad šios intervencijos buvo tyčinės (sąmoningos). Visą laiką sprendimai didinti likvidumą buvo padaryti siekiant plėsti ekonomiką. „Per 2008 metų krizę“, - pastebėjo savaitraščio „Economist“ vedamasis,- „lengva užmiršti, kad liberalizavimas turėjo ir gerų padarinių: – padėdamas žmonėms (namų ūkiams) ir verslui lengviau gauti kreditus, reglamentavimo panaikinimas taip pat prisidėjo prie ekonominio augimo“.18

Daugiau nei du dešimtmečius valstybės reguliavimo panaikinimas finansinėse rinkose buvo palaikomas monetarizmo, kaip geriausio būdo paklausai skatinti. Monetaristai gal galėjo veikti prieš visuomenės skolos lygius, patirtus dėl Keinzo (Keynesian) išlaidų programos 1970 metais19. Tačiau strategija, kuri baigėsi visuomeninės skolos pakeitimu privačia skola, visuomet buvo rizikinga. „Kai muzika liaujasi, likvidumo atžvilgiu, reikalai bus sudėtingi“,- kaip pagal turimas žinias pastebėjo Sitibanko (Citibank) generalinis direktorius, prieš pat burbului sprogstant. „Tačiau kol muzika groja, jūs turite atsistoti ir šokti. Mes vis dar šokame.“20

2008 metų pabaigoje Sitibankas jau nebešoko. Banko nebebuvo. Muzika aiškiai liovėsi, ir reikalai tikrai buvo sudėtingi.21 O kiek jie buvo sudėtingi, nurodė grynas tarptautinės finansinės pagalbos (sanavimo) dydis. Ir faktas, kad netgi apytikriai 7 trilijonų mokesčių mokėtojų pinigų, pasirodė nepakankama garantuoti stabilumą ir išvengti recesijos.

Žodžiu, šio skyriaus žinia yra ta, kad „atsakingumo stokos amžius“ nėra apie nerūpestingą neapsižiūrėjimą ar asmeninį godumą. Ekonominė krizė nėra pavienių neteisėtų veiksmų ar aplaidumo atskirose bankų sektoriaus dalyse rezultatas. Jeigu tai buvo neatsakingumas, jis buvo sistemiškesnis, sankcionuotas iš viršaus ir turėjo tik vieną aiškų tikslą, - apsaugoti ir tęsti ekonominį augimą.

Suvokimą, kad kreditų krizė ir po to atsiradęs nuosmukis buvo dalis sisteminio sutrikimo dabartinėje ekonomikos paradigmoje, sustiprina ekonominio augimo išteklių ir aplinkos implikacijų (padarinių) supratimas.

Prekių kainų „burbulas“, augęs per keletą metų ir pasiekęs maksimumą 2008 metų viduryje, neabejotinai sprogo metų pabaigoje (1 pav.). Dabar atrodo panašu, kad labai aukštos kainos 2008 m. viduryje, priskiriamos pagrindinėms prekėms, iš dalies buvo hipotezių rezultatas ir iš dalies pripažintų mokesčių mažinimo problemų, tokių kaip ribotas žaliavų perdirbimo įmonių produktyvumas, esant didelei paklausai, rezultatas.

Tačiau šis trumpalaikis burbulas buvo augančių prekių kainų mados viršūnėje, ko visiškai negalima buvo paaiškinti šiomis sąlygomis. Aplinkos faktoriai, išteklių ir žemės stygius taip pat atliko svarbų vaidmenį ekonomikai atsigaunant, ir neišvengiamai taip bus ir toliau. Susirūpinimas dėl naftos ir dujų piko jau įsibėgėja. Manoma, kad žinomų naftos telkinių natūralaus mažėjimo tempas bus didesnis nei 9 procentai per metus.22

Ekonominė plėtra Kinijoje ir šalyse su besivystančia ekonomika padidino iškastinio kuro, metalų ir nemetalinių mineralų poreikį (žr. 5 skyrių), ir neišvengiamai sumažins ribotų (baigtinių) išteklių rezervų gyvavimo laiką. Konkurencija dėl žemės, reikalingos maisto produktams ir biokurui, turėjo aiškią įtaką maisto produktų kainų didėjimui. Ir šie poreikiai, savo ruožtu, yra labai linkę pagreitinti poveikį aplinkai: anglies emisijų augimą, bioįvairovės mažėjimą, nesuvaldomą miškų kirtimą, žuvų išteklių palaipsnį nykimą, vandens išteklių mažėjimą ir dirvožemio degradavimą.

Augimo materialiniai ir aplinkos (ekologiniai) padariniai buvo pirmoje vietoje paskatinusių šį tyrinėjimą. Gali atrodyti, kad ekonominė krizė su tuo nesusijusi; bet taip nėra. Atsakingumo stokos amžius demonstruoja ilgalaikį aklumą materialinio pasaulio apribojimams. Šitas aklumas yra tiek aiškus mūsų nesugebėjime valdyti finansines rinkas, kiek ir nesugebėjime apsaugoti gamtos išteklius ir sumažinti ekologinę žalą. Mūsų ekologinės skolos yra tiek pat nestabilios, kiek ir mūsų finansinės skolos. Niekas tinkamai nepaaiškina nepaliaujamo vartojimo augimo siekimo.

Siekdami apsaugoti ekonominį augimą mes buvome pasirengę palaikyti – ir siekėme – sunkiai valdomų (gremėzdiškų) finansinių ir ekologinių įsipareigojimų, tikėdami, kad jie būtini saugumui užtikrinti, ir apsaugos mus nuo žlugimo. Tačiau tai niekada nebuvo ilgalaikis darnumas. O finansinė krizė parodė, kad tai nepriimtina (nesuteikia darnumo) net trumpalaikėje perspektyvoje.

Tiesa ta, kad mums nepavyko pasiekti, jog mūsų ekonomikos dirbtų darniai net ir finansiniu požiūriu. Dėl šios priežasties, reakcijos į krizę, kuriomis siekiama atkurti status quo, yra labai klaidingos ir pasmerktos žlugti. Gerovė šiandien nieko nereiškia, jeigu ji kenkia sąlygoms, nuo kurių priklauso rytojaus gerovė. Ir pats svarbiausias 2008 metų finansinės krizės pranešimas – kad rytojus jau yra čia.

3. Kitaip apibrėžta

gerovė

„Gero žmogaus geras gyvenimas gali

būti labai gerai nugyventas tik geroje visuomenėje. Gerovė gali būti suvokiama tik kaip sąlyga, apimanti

įsipareigojimus ir atsakomybę kitiems“

Zia Sardaras ( Zia Sardar),

2007 m. lapkritis1

Plačiai paplitusi gerovės vizija, kaip vis besiplečiantis ekonominis rojus, jau atskleista. Gal būt ji veikė geriau, kai ekonomikos buvo mažesnės ir pasaulyje buvo mažiau gyventojų. Tačiau jei ji kada bent kiek ir atitiko tikslą, tai tikrai ne dabar.

Klimato kaita, ekologinis degradavimas ir išteklių stygiaus šmėkla pasunkina finansinių rinkų problemas ir pailgina recesiją. Trumpalaikiai sprendimai nėra pakankamai geri atremti bankroto sistemą. . Reikia daryti kažką daugiau. Esminis atspirties (pradžios) taškas yra nuosekliai, aiškiai išdėstyti gerovės sąvoką, kuri nesiremia finansinių įsipareigojimų nevykdymo prielaidomis apie vartojimo augimą.

Todėl šis skyrius ieško kitokios gerovės vizijos: tokios, kurioje žmogus galėtų klestėti, pasiekti didesnę socialinę sanglaudą, rasti aukštesnius gerbūvio lygius ir kartu vis dar mažintų savo materialinį poveikį aplinkai.

Dalis DVK studijos „Kitaip apibrėžta gerovė“ tikslo buvo išnagrinėti šitą galimybę. Svarbiausias studijos atradimas buvo tas, kad nepaisant siauro ekonominio klausimo suformulavimo yra keletas stipriai konkuruojančių gerovės vizijų. Kai kurios tų vizijų kilusios iš psichologijos ir sociologijos; kitos – iš ekonominės istorijos. Kai kurios remiasi pasaulietiniais arba filosofiniais požiūriais kitos – religinėmis arba „sveiko proto“ tradicijomis.2

Tarp šių požiūrių yra skirtumų. Bet taip pat yra ir stulbinančių panašumų. Daugelis perspektyvų sutinka, kad gerovė turi materialinių aspektų. Ydinga kalbėti, kad reikalai gerai klostosi, jei jums trūksta pagrindinių materialinių išteklių, reikalingų savo paties išlaikymui: pakankamai maisto ir vandens prasimaitinimui ar medžiagų drabužiams ir būstui. Užtikrinimas, kad šie tikslai bus pasiekti, taip pat yra svarbus.

Tačiau bent jau nuo Aristotelio laikų buvo aišku, kad žmogaus klestėjimui reikia kažko daugiau, nei tik materialinio saugumo. Gerovė turi gyvybiškai svarbius socialinius ir psichologinius aspektus. Klestėti, augti, pasisekti - tai iš dalies yra gebėjimas suteikti ir gauti meilę, džiaugtis bendraamžių pagarba, prisidėti naudingu darbu, jausti bendrumą ir pasitikėjimą bendruomenėje. Trumpai tariant, svarbi gerovės sudedamoji dalis yra sugebėjimas laisvai dalyvauti visuomenės gyvenime.3

Kai kurie požiūriai siūlo „transcendentalų“ žmogaus poreikį. Religiškesnėms perspektyvoms tai gali sukelti tikėjimą kokia nors aukštesne jėga. Tačiau ir pasaulietiškas supratimas sutinka, kad žmogaus siela trokšta gyvenimo prasmės ir tikslo.

Kai kurios perspektyvos, ypač išminties tradicijų, papildo gerovę svarbiais moraliniais ir etikos komponentais. Islamo komentatorius Zia Sardaras (Zia Sardar) labai aiškiai tai paaiškina savo indėlyje skyriuje „Kitaip apibrėžta gerovė“. Jis rašo, - „Gerovė gali būti suvokiama tik kaip sąlyga, apimanti atsakomybę ir įsipareigojimus kitiems“.4 Tas pats principas yra puoselėjamas ir Kvakerio (Quaker) Moralios ekonomikos projekte (Moral Economy Project)5. Šios tradicijos teigia, - mano gerovė priklauso nuo gerovės mane supančiųjų, - kaip ir jų nuo mano.

Yra įdomus dalinis sutapimas tarp gerovės komponentų ir veiksnių, kurie yra žinomi, kaip įtakojantys subjektyvią gerovę ar „laimę“ (5 paveikslas). Iš tikrųjų, tuo požiūriu, jog esame laimingi, kai reikalai klostosi gerai, ir nelaimingi, jeigu yra priešingai, aiškiai yra kažkoks ryšys tarp gerovės ir laimės. Tai nebūtinai reiškia, kad gerovė yra tas pats dalykas, kaip ir laimė. Tačiau ryšys tarp jų abiejų suteikia naudingą nuorodą dabartiniuose politiniuose debatuose apie laimę ir subjektyvų gerbūvį.6

Faktiškai, esama bent trijų skirtingų „kandidatų“, siūlomų kaip gerovės koncepcijos. Naudinga atidžiai juos atskirti. Galbūt lengviausias būdas tą padaryti – pasiskolinti tai iš Amartia Seno, kuris labai aiškiai išdėstė skirtumus savo žymioje apybraižoje apie „gyvenimo standartus“, pirmą kartą išleistoje 1984 metais.8 Viena Seno koncepcijų buvo apibūdinama terminu „turtingumas“, kita – „naudingumas“, ir trečioji - „sugebėjimo klestėti“ sąvoka.

[pic]

5 pav. Veiksniai, įtakojantys subjektyvų gerbūvį (laimę)7.

Gerovė kaip turtingumas

Apskritai kalbant, Seno pirmoji koncepcija – turtingumas – atitinka įprastą supratimą, kad gerovė – tai materialinis pasitenkinimas. Turtingumas nurodo materialinių produktų prieinamumą ir pastovų jų gaminimą. Produktų tūrinio srauto padidėjimas reiškia klestėjimo padidėjimą. Šiuo atžvilgiu, kuo daugiau turime, tuo labiau klestime.

Gausumo logika, kaip sėkmės pagrindas, prasideda nuo Adamo Smito (Adam Smith). Tomis dienomis apsirūpinimas materialinėmis prekėmis būtiniems gyvenimo poreikiams patenkinti buvo prioritetas. Bet gana lengva pamatyti, kad šios paprastos lygtys. - kiekybė lygi kokybei, geriau lygu daugiau - yra apskritai apgaulingos. Netgi ekonominė teorija pripažįsta šiuos trūkumus. Prekių (iš tikrųjų pačių pajamų) „marginalinės naudos mažėjimas“ atspindi faktą, kad turėjimas ko nors daugiau paprastai nesuteikia daugiau pasitenkinimo.

Pojūtis, kad „daugiau“ gali kartais būti „mažiau“, suteikia vartotojų visuomenės nepasitenkinimų supratimo pradžią (9 skyrius). Tai taip pat siūlo stiprų žmogiškąjį perskirstymo argumentą.

Kai jūs ištisus mėnesius neturėjote jokio maisto ir derlius vėl neužderėjo, tuomet bet koks maistas yra palaiminimas. Kai Amerikos stiliaus šaldytuvas-šaldiklis jau prikimštas įvairiausio maisto, tuomet net truputėlis papildomo maisto jau gali būti našta, ypač jei kyla pagunda jį suvalgyti. Sakykim, kai jau pasisotinau braškėmis, daugiau jos man nebesuteikia jokio pasitenkinimo. Netgi priešingai – gali sukelti pasibjaurėjimą. Ir jei ima pagunda ignoruoti šiuo kūno grįžtamojo ryšio mechanizmus prieš perteklių, galiu atsidurti nutukimo ir prastos sveikatos kelyje; pasekmės, kurias būtų kvaila apibūdinti, kaip trokštamas ar teikiančias pasitenkinimą.

Gerovė kaip naudingumas

Kiekybė ne tas pats, kas kokybė. Turtingumas ne tas pats, kas pasitenkinimas. Seno antrasis gerovės, kaip naudingumo, apibūdinimas - tai pripažįsta. Greičiau nei susikoncentravimas vien tik ties mums pasiekiama produktų mase, antrasis variantas sieja gerovę su pasitenkinimu, kurį teikia produktai.9

Nors ir yra pakankamai paprasta aiškiai apibūdinti šį skirtumą, sunkiau tiksliai apibrėžti, kaip prekės susijusios su pasitenkinimu, kaip tai nurodo daugelis žmonių.10 Vienas dalykas, kurį gana lengva suvokti - tai, kad santykis, toli gražu, nėra linijinis. Netgi kai kas iš pagrindinių, tokių, kaip maistas, neseka paprastu linijiniu modeliu, kuriame „daugiau“ yra visuomet „geriau“.

Čia yra ypač didelė painiava. Vis daugiau ir daugiau, pritaikymai, kuriems priskiriame materialinius produktus, pagal savo prigimtį yra socialiniai arba psichologiniai, nei grynai materialiniai.11 Pirmaisiais pokario metais buvo iššūkis apsirūpinti būtinosiomis prekėmis netgi turtingiausiose šalyse. Šiandien vartojimo prekės ir paslaugos vis labiau pristato mums tapatumą, patirtį, priklausomumo jausmą, galbūt netgi vilties prasmę ir jausmą. (6 skyrius).

Naudos įvertinimas šiomis aplinkybėmis dar sudėtingesnis. Koks„psichologinis pasitenkinimas“ i-Phone (sumaniuoju) telefonu)? Nauju dviračiu? Atostogomis užsienyje? Dovana mylimajam gimtadienio proga? Į šiuos klausimus praktiškai neįmanoma atsakyti. Ekonomika bando apeiti kliūtį priimdama už gryną pinigą, kad jų vertė yra lygiavertė kainai, kurią žmonės yra pasiruošę mokėti už juos laisvai veikiančiose rinkose. Tai apibūdina naudingumą, kaip rinkos mainų piniginę vertę.

BVP susumuoja visus tuos rinkos mainus. Apskritai kalbant, jis įvertina bendras visos valstybės išlaidas už visus produktus, kurie praeina per ekonomiką. Šiuo atveju, bendros išlaidos yra laikomos kaip naudingumo įgaliojimas. Ir tai, trumpai tariant, yra tikėjimo, kad BVP yra naudingas gerbūvio matas, atvejis.

Tačiau šis atvejis, geriausiu atveju, yra labai problemiškas. Yra daugybė literatūros, kritikuojančios BVP vertę, kaip gerbūvio matą.12 Akivaizdūs trūkumai, tai - jo nepasisekimas atsiskaityti už ne rinkos paslaugas (tokias, kaip ūkinio arba savanoriško darbo) arba negatyvią naudą (išorės), tokią kaip tarša. Kritikai nurodo faktą, kad BVP įskaito abejas – ir išlaidas „(gamtos) apsaugai“, ir „pozicinės“ išlaidas, nors jos papildomai ir neprisideda prie gerovės.13 Ir, gal būt labiausiai tai, kad BVP tinkamai neatsiskaito už mainų turto (aktyvų) pagrindu, kurie įtakoja mūsų ateities vartojimo galimybes.

Kai kas bandė įrodinėti, kad pagrindinė naudingumo, kaip mainų vertės, sąvoka pati iš esmės turi trūkumų. Čia pagrindinis atradimas yra taip vadinamo laimės arba pasitenkinimo gyvenimu paradoksas. Jeigu BVP iš tikrųjų yra naudingumo matas, tai yra mįslė, kad per kelis dešimtmečius minėtas pasitenkinimas gyvenimu išliko daugiau ar mažiau nepakitęs labiausiai išsivysčiusiose šalyse, nepaisant žymaus ekonomikos augimo. Nuo 1950 metų realios pajamos kiekvienam gyventojui JAV patrigubėjo, tačiau žmonių, pranešančių apie save, kad jie yra labai laimingi, skaičius praktiškai visai nepadidėjo, o nuo 1970 metų vidurio - sumažėjo. Per keletą dešimtmečių Japonijoje mažai kas pasikeitė pasitenkinimo gyvenimu srityje. Jungtinėje Karalystėje žmonių, tvirtinančių, kad jie yra „labai laimingi“, skaičius sumažėjo nuo 52 proc. 1957 metais iki 36 proc. šiandien, nors realios pajamos daugiau, nei padvigubėjo.14

Tiesą sakant, kaip iliustruoja 6 paveikslas, išsivysčiusiose šalyse taip vadinamas pasitenkinimo gyvenimu paradoksas yra didžia dalimi nerimą keliantis dalykas. Tik po to, kai pajamų lygis yra apie 15 tūkstančių dolerių kiekvienam gyventojui, pasitenkinimo gyvenimu rezultatas tik labai skurdžiai reaguoja netgi į ganėtinai didelį BVP augimą. Iš tikrųjų, tariamas ryšys tarp pajamų ir pasitenkinimo gyvenimu gali apsiversti aukštyn kojom. Danija, Švedija, Airija ir Naujoji Zelandija turi aukštesnį pasitenkinimo gyvenimu lygį, negu JAV, tačiau žymiai mažesnes pajamas.

Priešingai, esant labai žemoms pajamoms yra didžiulė erdvė pasitenkinimo gyvenimu požiūriu, tačiau bendra tendencija ganėtinai stačiai kylanti kreivė. Nedidelis BVP padidėjimas iššaukia didelį pasitenkinimo gyvenimu padidėjimą.

[pic]

6 pav. Laimė ir vidutinės metinės pajamos15

Šie duomenys pabrėžia vieną iš pagrindinių šios pranešimo dalykų. Nėra jokio reikalo atsisakyti visuotino augimo. Tačiau yra stiprūs argumentai, kad išsivysčiusios valstybės suteiktų augimo galimybes skurdesnėse šalyse. Būtent šiose skurdesnėse šalyse augimas realiai gali daug ką pakeisti. Pasirodo, kad turtingesnėse valstybėse apyvarta (pelnas, įplaukos) vykstant tolimesniam augimui yra daug labiau ribota. Ekonomine kalba tariant, marginalinis naudingumas (matuojamas čia kaip subjektyvus gerbūvis) greitai mažėja, esant aukštesniems pajamų lygiams.

Dar svarbiau - iš šio tyrimo aiškėja, kad laime grindžiamos naudingumo priemonės ir išlaidomis grindžiamos naudingumo priemonės veikia labai skirtingai. Ir kadangi jos abiem atvejais pretenduoja įvertinti naudingumą, galime daryti išvadą, kad kažkur yra problema. Vienos ar kitos, o gal būt ir abi šios priemonės neatlieka savo darbo tinkamai.

Gerbūvio šalininkai tvirtina, kad tai BVP kuris yra blogai įvertinamas. Tačiau save apibūdinantys įvertinimai taip pat turi savo kritikus. Jų indėliuose į skyrių „Kitaip apibrėžta gerovė“ abu – ir Polas Ormerodas (Paul Ormerod), ir Džonas Onilas (John O‘Neil) - atkreipė dėmesį į faktą, kad žmonės yra nenuoseklūs, net prieštaringi, vertindami savo pačių laimę.16

Nobelio premijos laureatas Danielius Kanemanas (Daniel Kahneman) parodė, kad jeigu laikui bėgant „sudėsite“ žmonių subjektyvaus gerbūvio įvertinimus, negausite to paties atsakymo, kokį gautumėte, jei „paimtumėte visus dalykus kartu“. Tatai iš dalies gali būti dėl to, kad žmonės labai greit prisitaiko prie bet kurio suteikto pasitenkinimo lygio ir tai pakeičia jų ateities įvertinimus. Netgi kai kas paprasta, kaip įvykių tvarkos pakeitimas, gali pakeisti mūsų įvertinimą, nesvarbu kaip gerai reikalai klostėsi apskritai.17

Vienas iš sunkumų, palyginus save apibūdinantį (savi-ataskaitų, savi-pateikimo) vertinimą su BVP, yra tas, kad jie paprasčiausiai yra skirtingų rūšių dydžiai. BVP yra (bent jau iš principo (teoriškai) neribotas. Jis gali (politikų viltis) augti neribotai. Kita vertus, pasitenkinimo gyvenimu matas yra ribotas dydis. Jūs galite vertinti tiktai nuo 0 iki 10, kaip dažnai beatliktumėte įvertinimą. Savi-ataskaitos dydžio apibrėžime yra išreikšta, kad pats naudingumas yra ribotas.18

Čia mes priartėjame prie dalyko esmės. Akivaizdu, kad du įvertinimai siūlo iš esmės skirtingas naudingumo koncepcijas. Vienoje interpretacijoje teigiama, kad pasitenkinimui, kurį žmogus gali pasiekti, nėra ribų. Kita – savo požiūriu į žmogaus psichiką atsargesnė. Kad ir ką dar galėtume pasakyti apie BVP ir pasitenkinimo gyvenimu santykį, aišku, kad jie vertina ne tą patį naudingumą.

Kai tik reikia rasti patikimą gerovės koncepciją, pasirodo, netoli tenuėjome. Be abejonės, yra tiek pat daug priežasčių nelyginti gerovės su laime, kaip ir priežasčių nelyginti gerovės su mainų vertėmis. Visų pirma, viską užgožiantis skubotų malonumų siekimas yra labai geras receptas, kad ateityje mums nesisektų. Tai buvo Avnerio Ofe (Avner Offer) aiškiai išdėstyta mintis, kandus įnašas į „Kitaip apibrėžtosios gerovės“ projektą. Jis rašo - „Tikra gerovė yra geras balansas tarp trumpalaikio sujaudinimo ir ilgalaikio saugumo“.19

Nei BVP, kuris daugiausia skaičiuoja dabartinį vartojimą, nei savi-ataskaitų vertinimai, kurie daugiausia skaičiuoja dabartinę laimę, tiksliai neatspindi šio balanso. Tik todėl, kad žmonės kenčia nuo trumparegio pasirinkimo ir jiems sunku pasiaukoti dabar ko nors geresnio vėliau labui, nepateisina žiūrėjimo pro pirštus į gerovę, kuri daugiau ar mažiau pagrįsta momentiniu pasitenkinimu.20

Kas dar svarbiau, gerovės tapatinimas su laime prieštarauja mūsų patirčiai, ką reiškia gyventi gerai. Net kai reikalai klostosi gerai, žmonės gali būti nelaimingi dėl įvairiausių priežasčių, kai kurios jų genetinės. Lygiai taip pat jie gali gyventi pusbadžiu, skurdžiuose namuose, be jokių pagerėjimo prošvaisčių ir vis tiek sakyti (kai kas galėtų sakyti, kad kvailai), kad yra visiškai patenkinti savo likimu.

Gerovė kaip sugebėjimas klestėti

Senas (Sen) naudoja šiuos skirtumus, norėdamas argumentuoti (pritardamas Aristoteliui) trečiąją gyvenimo standartų koncepciją, pagrįstą sugebėjimais, kuriuos žmonės turi, kad galėtų klestėti. Jis atkakliai tvirtina, kad pagrindiniai klausimai, kuriuos turėtume užduoti turi būti susiję su tuo, kaip gerai žmonės sugeba funkcionuoti bet kokioje situacijoje.

„Ar jie gerai maitinasi? Ar jie išvengia ligų? Ar jie ilgai gyvena?“ – jis klausia. „Ar jie gali dalyvauti bendruomenės gyvenime? Ar jie gali garbingai, be gėdos jausmo pasirodyti visuomenėje? Ar jie gali susirasti gerai apmokamus darbus? Ar jie gali gyventi šiltai? Ar jie gali pasinaudoti savo mokyklose gautu išsilavinimu? Ar jie gali aplankyti draugus ir gimines, jei to nori?“21

Šio skyriaus pradžioje yra jaučiamas aiškus rezonansas tarp Seno klausimų ir gerovės aspektų.22 Faktiškai, fizinės funkcijos, minimos šioje ištraukoje – sveika mityba, gyvenimo trukmė, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime – labai sutampa su gerovės sudedamosiomis dalimis, jau seniai pateiktomis įvairiuose kūriniuose.

Savo vėlesniajame darbe Senas akcentuoja ne tiek pačius fizinius procesus – ar žmonės iš tikrųjų ilgai gyvena, turi gerai apmokamą darbą, dalyvauja bendruomenės gyvenime – kiek sugebėjimus ir laisves tai pasiekti.23 Jo mintis yra, kad liberalioje visuomenėje žmonės turėtų teisę pasirinkti, ar dalyvauti, ar ne visuomeniniame gyvenime, dirbti apmokamoje tarnyboje, ir gal būt netgi, ar gyventi sveiką gyvenimą. Tai – gebėjimas klestėti, kuris yra svarbus.

Nepaisant to, yra keletas aiškių priežasčių, verčiančių išsaugoti esminę pačių fizinių procesų svarbą. Visų pirma, abstraktūs gebėjimai yra gana neinformatyvūs. Visos pastangos operacionalizuoti( šią vystymosi idėją pasibaigia būtinumu tiksliai apibrėžti, kokie fiziniai procesai yra svarbiausi. Tokia nuomonė akcentuojama paskutiniojoje ataskaitoje Nyderlandų aplinkos vertinimo agentūrai (Netherlands Environmental Assessment Agency), apie gebėjimų būdų įvykdomumą visuomeninėje politikoje. Net kai yra laisvė funkcionuoti, ką žmonės labiausia vertina, - įrodinėjama ataskaitoje,- tai didžia dalimi yra todėl, kad patys fiziniai procesai yra taip pat vertinami.24

Yra kita priežastis perdaug nesusikoncentruoti ties laisve. Apribojimų pasaulyje tam tikros laisvės yra arba neįmanomos, arba amoralios. Viena jų - laisvė be galo kaupti materialines gėrybes. Laisvės pasiekti socialinį pripažinimą vaikų darbo sąskaita tiekimo grandinėje, susirasti naudingą darbą biologinės įvairovės žlugdymo sąskaita arba dalyvauti bendruomenės gyvenime ateities kartų sąskaita, gali būti kitos.

Riboti sugebėjimai

Tai svarbiausia pamoka, kurią darnumas pateikia bet kokiam mėginimui konceptualizuoti gerovę. Sugebėjimai klestėti - geras pradinis taškas apibrėžti, ką tai reiškia klestėti. Tačiau ši vizija turi būti interpretuojama atsargiai – ne kaip rinkinys atsietų laisvių, bet kaip grupė „ribotų sugebėjimų“ gerai gyventi – tam tikrose aiškiai nustatytose ribose.

Tokios ribos nustatytos atsižvelgiant į du svarbiausius faktorius. Pirmasis – ekologinių išteklių, kurių dėka gyvenimas žemėje yra įmanomas, ribota prigimtis. Šie ištekliai apima tokias medžiagas, kaip – iškastinį kurą, mineralus, medieną, vandenį, žemę ir t. t. Jie taip pat apima ekosistemų sugebėjimus atsinaujinti, rūšių įvairovę ir atmosferos, dirvožemių bei vandenynų integralumą.

Nei vienas šių išteklių nėra nesibaigiantis. Kiekvieno jų santykiai su gyvenimo voratinkliu žemėje yra sudėtingi. Mes dar negalime tiksliai žinoti, kur yra visos tos ribos. Bet pakankamai žinome, kad galėtume būti visiškai tikri, kad daugeliu atvejų net ir dabartinis ekonominės veiklos lygis ardo ekologinį integralumą ir gresia ekosistemų funkcionavimui – tikriausiai negrįžtamai. Šių natūralių apribojimų nepaisymas, kad klestėtume, pasmerks mūsų palikuonis ir artimuosius gyventi nualintoje planetoje.

Antrasis mūsų gebėjimą gyventi gerai ribojantis faktorius yra pasaulio gyventojų skaičiaus mastas. Tai paprasta aritmetika. Su ribotu pyragu ir bet kokiu duotu technologijos lygiu, kas susiję su ištekliais ir aplinkos erdve, yra tik ribotas kiekis poreikiams patenkinti. Kuo didesnis pasaulio gyventojų skaičius, tuo greičiau atsitrenksime į ekologinį buferį. Kuo mažesnis gyventojų skaičius, tuo švelnesnis smūgis ekologiniams ištekliams. Šis pagrindinis sistemų ekologijos principas yra gyvenimo realybė kiekvienai kitai rūšiai planetoje. Taip pat ir toms skurdžiausiose šalyse.

Esmė ta, kad teisinga ir ilgalaikė gerovė negali būti atskirta nuo šitų materialinių sąlygų. Iš vienos pusės, gebėjimai yra apriboti pasaulio gyventojų skaičiaus, iš kitos – ribota planetos ekologija. Esant tokiems ekologiniams apribojimams, pats klestėjimas tampa priklausomas nuo turimų išteklių, nuo teisių tų, kurie gyvena planetoje kartu su mumis, nuo ateities kartų ir kitų rūšių laisvių. Šia prasme gerovė turi abu aspektus – kartų viduje (intra-generacinis (reiškia vidinis-būdingas tam tikrai kartai ir tarp kartų) ir inter-generacinis (reiškia tarp-generacinis, būdingas tam tikrai kartai). Šia prasme gerovė turi abi dimensijas – intra-generacinę ir inter-generacinę. Kaip sako išminties tradicijos, yra beviltiškai moralus gero gyvenimo aspektas.

Gerovės visuomenė gali būti įsivaizduojama tik kaip tokia, kurioje žmogus turi galimybę klestėti visur tam tikrais pagrindiniais būdais.

Priimti sprendimą dėl šių pagrindinių „teisių“ nėra įprasta užduotis. Ką žmogui reiškia klestėti? Kokius fizinius procesus visuomenė turėtų vertinti ir numatyti? Kiek klestėjimas yra darnus ribotame pasaulyje?

Senas buvo linkęs nebesiaiškinti receptų, (nurodymų) nors kai kurie yra numanomi jo darbuose. Filosofė Marta Nasbaum (Martha Nussbaum) šia linkme pažengė toliausiai. Jos „svarbiausių žmogaus gebėjimų“ sąrašas yra nepaprastai panašus į šiame skyriuje nurodytus gerovės komponentus ir apima:

• gyvenimą (sugebėjimą nugyventi normalios trukmės žmogaus gyvenimą); kūno sveikatą;

• fizinę neliečiamybę (būti apsaugotam nuo smurtinių veiksmų);

• seksualinio pasitenkinimo galimybių turėjimą ir reprodukcijos dalykų pasirinkimą;

• praktinį protavimą (būti pajėgiam formuoti gero gyvenimo koncepciją);

• ryšių užmezgimą (būti pajėgiam gyventi su kitais ir dėl kitų);

• veikimo laisvę) ir savo aplinkos kontrolę.25

Pagaliau, kaip pripažįstama aukščiau minėtoje Nyderlandų ataskaitoje, bet kuris toks sąrašas, prieš tai, kai gali būti priimtas kaip politikos pagrindas, turi būti aptartas atvirame dialoge. Tačiau praktikoje yra nepaprastai didelis dalinis sutapimas tarp tokių sąrašų komponentų ir čia pateiktų gerovės sudedamųjų dalių.

Fizinė ir protinė sveikata yra svarbios. Švietimo ir demokratinės teisės yra svarbios daugelyje valstybių. Pasitikėjimas, saugumas ir bendrystės jausmas yra gyvybiškai svarbūs socialiniam gerbūviui. Savitarpio santykiai, prasminga tarnyba ir gebėjimas dalyvauti visuomeniniame gyvenime pasirodo yra svarbūs beveik visur. Žmonės kenčia fiziškai ir protiškai kai šių dalykų nėra. Pati visuomenė atsiduria pavojuje, kai jie mažėja.

Iššūkis visuomenei - sukurti sąlygas, kuriomis šios pagrindinės teisės taptų įmanomos. Tai greičiausia pareikalaus didesnio dėmesio socialinėms, psichologinėms ir materialinėms gyvenimo sąlygoms, - pavyzdžiui, žmonių psichologiniam gerbūviui ir bendruomenės sugebėjimui greitai atsikurti – kaip tai įprasta laisvosios rinkos visuomenėse.

Tačiau svarbiausia, tai nereiškia sukurti gerovės viziją, pagrįstą apribojimais ir aukojimusi. Gebėjimai yra neišvengiamai apriboti materialinių ir socialinių sąlygų. Kai kuriems funkcionavimo būdams gali būti visiškai užkirstas kelias, ypač tiems, kurie labai priklauso nuo materialinio naudojimo. Kaip aiškiau matysime 9 skyriuje, jokiu būdu ne materializmas geriausiai tarnauja socialiniams ir psichologiniams procesams. Kaip savo indėlyje į projektą „Kitaip apibrėžta gerovė“ akcentavo Timas Keiseris (Tim Kasser) ši nauja klestėjimo vizija gali mums pasitarnauti geriau, nei ši siaura materialistinė, įviliojusi mus į spąstus.

Galimybė, kad žmonės gali klestėti, pasiekti didesnę socialinę sanglaudą, aukštesnes gerbūvio pakopas kartu sumažindami savo materialinį poveikį aplinkai, yra intriguojanti. Būtų kvaila galvoti, kad tą lengva pasiekti, tačiau neturėtume to lengvai atsisakyti – todėl apie tai bus diskutuojama detaliau kitame skyriuje, kuris, visai tikėtina, gali pateikti geriausią turimą ilgalaikės gerovės perspektyvą.

4. Augimo dilema

Dėkojame už jūsų kantrybę

„Vienas gerovės (klestėjimo) paradoksų“ tas, kad žmonės turtingose šalyse nesupranta, kokie reikalai yra iš tikrųjų“

Viljamas Baumolas (William Baumol), Robertas Litanas

(Robert Litan) ir Karlas Šramas (Carl Schramm) 20071

Gerovė susijusi ne tik su pajamomis. Tai labai aišku. Auganti gerovė - ne tas pats, kaip ekonominis augimas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad gerovė be augimo įmanoma. Išlieka ir kita galimybė, kad augimas naudingas gerovei: kad tolesnis ekonominis augimas yra būtina sąlyga ilgalaikei gerovei. Be augimo mūsų gebėjimas klestėti žymiai sumažėtų.

Į to įrodymą neabejotinai reikėtų žiūrėti rimtai. Pagaliau, gal būt, augimo modelis yra toks pat geras, jei jis atitinka sąlygas, kuriomis pasiekiama gerovė. Ar mes kalti, kaip ankstesnio puslapio citatoje pareiškė Baumolas ir jo kolegos, kad nežinome, kokie iš tikrųjų geri dalykai yra laisvosios rinkos kapitalizmo sąlygomis? Šis skyrius nagrinėja šią galimybę.

Jis tiria tris artimai susijusius teiginius, ginančius ekonominį augimą. Pirmasis yra tas, kad turtingumas (nors tai nėra gerovės sinonimas) yra būtina klestėjimo sąlyga. Antrasis - tai, kad ekonominis augimas artimai susijęs su tam tikromis pagrindinėmis teisėmis – sveikatos ar galbūt švietimo – kurios yra esminės gerovei užtikrinti. Ir trečiasis - kad augimas yra naudingas palaikant ekonominį ir socialinį stabilumą.

Bet kuris šių teiginių, jei palaikomas, galėtų grasinti mūsų perspektyvoms pasiekti gerovę be augimo ir vietoj to atsidurtume tarp dviejų ugnių, turėtume rinktis vieną iš dviejų blogybių. Viena vertus, tolesnis augimas atrodo ekologiškai nedarnus; kita vertus – jis atrodo būtinas ilgalaikei gerovei. Siekti pažangos kartu su tokia „neįmanoma teorema“ būtų gyvybiškai svarbu.

Materialinis turtingumas kaip klestėjimo sąlyga

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista vėl atnaujinti santykius tarp turtingumo ir gerovės. 3 skyrius atsisakė bet kokio menkiausio tiesinės priklausomybės santykio tarp materialinio srauto ir klestėjimo. Daugiau ne visada reiškia geriau, net kai kalbama apie tokius pagrindinius dalykus, kaip maistas.

Reikia pripažinti, mūsų gebėjimas klestėti sparčiai mažėja, jei neturime pakankamai maisto arba atitinkamos pastogės. Tai skatina stiprų reikalavimą didinti pajamas skurdesnėse valstybėse. Tačiau išsivysčiusių šalių ekonomikose, išskyrus kai kurias pražūtingas nelygybes, mes esame didžia dalimi už šio taško. Materialiniai poreikiai yra dažniausiai sutinkami ir turimoms pajamoms vis labiau yra lemta baigtis, jas leidžiant įvairiais būdais: laisvalaikiui, socialiniam bendravimui, pažinimui. Nors aišku, kad tai nesumažina mūsų materialinio vartojimo apetito.

Kodėl taip yra, jog materialinės prekės mums vis dar tokios svarbios, net tada, kai materialiniai poreikiai seniai patenkinti? Ar tikrai esame apsigimę pirkėjai? Ar buvome genetiškai užprogramuoti, kaip tikėjo psichologas Viljamas Džeimsas (William James), „kaupimo instinktui“? Ką galime pasakyti apie vartojimo prekes, kurios vis dar pakeri mus, net jei nėra mums reikalingos?

Raktas šiam galvosūkiui išspręsti yra mūsų polinkyje pripildyti materialinius daiktus socialine ir psichologine prasmėmis. Gausybė vartotojų tyrimų ir antropologija dabar palaiko šitą mintį. Įžvalga - triuškinanti. Vartojimo prekės sukuria simbolinę kalbą, kuria mes nuolat bendraujame tarpusavyje, ne tiktai apie materialinius daiktus, bet apie tai, kas mums tikrai rūpi – šeimą, draugystę, bendrystės jausmą, bendruomenę, tapatybę, socialinę padėtį, gyvenimo reikšmę ir tikslą.2

Ir svarbiausia, kad šie socialiniai pokalbiai iš dalies suteikia būdus (priemones) dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pati gerovė, kitais žodžiais tariant, priklauso nuo jų. „Socialinio pasaulio realumas“,- įtikinėja sociologas Piteris Bergeris (Peter Berger),- „laikosi ant plonos pokalbio gijos“.3 Ir šis pokalbis savo ruožtu laikosi ant materialinių daiktų kalbos.

Studijoje, vadovaujamoje vartotojų tyrėjo Raso Belko (Russ Belk) yra puiki šitos viliojančios savitarpio santykių galios iliustracija. Jis ir jo kolegos tyrinėjo troškimo vaidmenį vartotojų elgesyje trijose skirtingose kultūrose. Komentuodami, ką jiems reiškia mada, vienas iš Belko respondentų pastebėjo – „Niekas, nepamatys jūsų perpildytame kambaryje,ir nepasakys“ „Oi, kokia puiki asmenybė“.4

Šio respondento siekis tuoj pat atpažįstamas, kaip pagrindinis žmogaus troškimas – būti pastebėtam, būti priimtam, būti mėgstamam, rasti draugystę – galbūt daugiau (kaip tai patalpinta vienišių skelbimuose). Visi šie dalykai yra esminės dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, klestėjimo sudedamosios dalys.

Norisi galvoti, kad tai daugiausia vakarų fenomenas (ir santykinai naujas). Belko studija ir daugybė kitų siūlo ką kita. Pagal antropologę Meri Duglas (Mary Douglas) vartotojo siekis, gana paprastas - „padėti sukurti visuomenišką pasaulį ir rasti jame patikimą vietą“.5 Antropologai nustatė simbolinį materialinių daiktų vaidmenį kiekvienoje visuomenėje, apie kurią tik yra kokie nors įrašai.

Tai be abejo yra akivaizdžiai teisinga vartotojų visuomenėje. Klausimas mums yra svarbus. Ir ne tik materialiniu požiūriu. Bet tai jau nebėra tik Vakarų išskirtinis bruožas. „Vienas Indijos vidurinę klasę apibūdinančių bruožų ant tūkstantmečio slenksčio“,- įrodinėja antropologė Ema Mavdslei (Emma Mawdsley),- „yra jų apetitas „pasaulinei“ kultūrai ir jų „vakarų“ gyvenimo stiliaus, turtų bei vertybių siekis“.6 Labai panašios vertybės ir požiūriai yra pastebimi Kinijoje, Lotynų Amerikoje ir net kai kuriose Afrikos dalyse.

Dabar vartotojų visuomenė faktiškai yra pasaulinė visuomenė, tokia, kurioje neabejotinai dar yra „gerovės salos ir skurdo vandenynai“. Tačiau kurioje „daiktus primenanti galia“7 kuria vis labiau visuomenišką (linkusį bendrauti) pasaulį ir iš anksto paruošia asmeninės ir visuomeninės pažangos dominuojantį arbitrą.

Trumpai tariant, medžiaginiai ir nemedžiaginiai gerovės aspektai yra neatskiriamai susipynę vienas su kitu per prekių kalbą. Nors iš esmės tai greičiau socialinė, nei materialinė užduotis, mūsų gebėjimai dalyvauti visuomeniniame gyvenime priklauso nuo šios kalbos. Kiekvienas, kuris jautė, ar pastebėjo savo vaikus išgyvenant didžiulį savo bendraamžių spaudimą paklusti paskutinei madai, supras, kaip priėjimas prie visuomeninio gyvenimo priklauso nuo absoliučių daiktų.

Tokiu atveju šiek tiek stebina, kad žmonės laiko pajamas vienu svarbiausių jų gerbūvio veiksnių (5 paveikslas).8 Pajamos, šiaip ar taip, tiekia materialines klestėjimo priemones.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad gerovė daugiau priklauso nuo turtų. Tačiau šiame sąryšyje yra svarbi subtilybė. Ir ši subtilybė pateikia gyvybiškai svarbią detalę, kaip mes galėtume pasipriešinti ir tapti nepriklausomais nuo materialinių daiktų.

Pajamų svarba gerbūviui (valstybių viduje) yra didžia dalimi sumažinama dėl santykinių padarinių. Kas svarbiau nei absoliutus pajamų lygis – tai turėjimas daugiau ar mažiau, nei turi esantys aplink mus.9 Tai tikra tiesa labai nelygiose visuomenėse, kur pajamų skirtumai parodo žymius socialinės padėties skirtumus. Pajamų lygmenys tiesiogiai kalba apie padėtį, o kartais ir apie valdžią, galią ir klasę. Tačiau, dar, kaip mes dabar matome, pajamos teikia priėjimą prie „pozicinio“ arba prekių statuso, kuris yra toks svarbus kuriant mūsų socialinę padėtį.

Nėra jokių abejonių, kad asmeniniu lygiu socialinė padėtis yra svarbi. „Teigiamas socialinis klasifikavimas (reitingas) sukelia vidinį švytėjimą, kuris taip pat lyginamas su neabejotinu pranašumu gyvenimo lūkesčių ir sveikatos srityse“,- įrodinėja ekonomikos istorikas Avneris Ofe (Avner Offer).10 Šis tvirtinimas paremtas įtikinamu įrodymu apie pražūtingus sveikatai padarinius dėl pajamų nelygybės. 1990 metų pabaigoje Anglijos moterų, esančių viršutinėje decilėje( sveiko gyvenimo trukmė buvo 16 metų ilgesnė, nei moterų, esančių apatinėje decilėje.11

Socialinės padėties svarbą sustiprina ir nesenas, novatoriškas Defra (JK Aplinkos, maisto ir žemės ūkio reikalų departamentas - Department for Environment, Food and Rural Affairs) darbas apie subjektyvaus gerbūvio pasiskirstymą Jungtinėje Karalystėje. 7 paveikslas rodo pateiktus pasitenkinimus skirtingose gyvenimo „srityse“ tarp skirtingų „socialinių sluoksnių“ žmonių. Tie, kurie priklauso aukštesniems socialiniams sluoksniams, linkę pateikti žymiai aukštesnius pasitenkinimo lygius, negu tie, kurie yra žemesniuose socialiniuose sluoksniuose.12

Atrodo, buvimas ties ar netoli krūvos viršūnės yra svarbus; tiek sveikatos, tiek ir laimės arba subjektyvaus gerbūvio požiūriu.

Tačiau socialiniame lygyje, yra aiškus pavojus, kad šios padėties lenktynės nedaug teprisideda prie visuotinės gerovės. „Padėties atsargos, išmatuotos, kaip teigiami privalumai, parodė darnų padidėjimą pokario metais“,- pripažįsta Ofe. „Tačiau daug atlygių buvo sunaudota padėties lenktynėse.“13

Šis samprotavimas siūlo tai, kad visuomenės kaip visumos lygiu pajamų augimas – ir išvien veikiantis materialinis naudojimas – galėtų būti žaidimas „kiek vienas laimi, kitas pralaimi“.

Gyventojai visumoje tampa turtingesni. Kai kurie žmonės gyvena geriau nei kiti, tačiau padėtis visuomenėje gali keistis. Tačiau visumoje tos varžybos dėl padėties mažai teprideda arba net visiškai nieko neprideda gerbūvio lygiams valstybėje. Tai yra vienas iš argumentų, kuris buvo panaudotas paaiškinti pasitenkinimo gyvenimu paradoksą (3 skyrius).15

Jeigu tai tiesa, tada tai siūlo galimybę, kad skirtingos socialinio organizavimo formos – gal lygesnė visuomenė – kurioje socialinis pozicionavimas yra arba mažiau svarbus, arba skirtingai parodomas – galėtų reikalus pakeisti. Mes turėtume prieštarauti socialinei logikai, kuri sujungia žmones į pozicines varžybas (varžybas dėl padėties) (6 paveikslas). Mes taip pat turėtume nustatyti mažiau materialistinius kelius žmonėms dalyvauti visuomeniniame gyvenime (9 paveikslas). Tačiau iš principo, šios strategijos galėtų mums leisti atskirti gerovę nuo prabangos ir sumažinti mūsų priklausomybę nuo materialinio augimo. Kitais žodžiais tariant, gali pasirodyti, kad būtent to augimo dilemos aspekto galima būtų išvengti.

Tačiau santykiniai (arba paskirstymo) padariniai negali susilpninti santykių tarp pajamų ir žmogaus klestėjimo. Išlieka aiški galimybė, kad augantys pajamų lygiai reikalingi dėl pačių „į“ ir „iš“, kad būtų galima sukurti ir palaikyti absoliučius gebėjimo funkcionuoti lygius.

[pic]

7 pav. Gerbūvio skirtumai Anglijoje (2007 m.)14

Pastabos: Socialinės klasės tai klasifikacija, pagrįsta profesijomis, sudaryta iš Nacionalinės skaitytojų

apžvalgos (National Readership Survey).

Profesijų pavydžiai kiekvienoje klasėje apima:

AB: Daktaras, žemesnio rango advokatas, buhalteris, mokytojas, medicinos sesuo, policijos darbuotojas;

C: Jaunesnysis vadybininkas, studentas, kanceliarijos darbuotojas, brigadininkas, santechnikas, mūrininkas;

D: Darbininkas, parduotuvių darbuotojai, pameistriai;

E: Nekvalifikuoti darbininkai, šalies pensininkai, bedarbiai.

Atskiri rangai A ir B, taip pat C1 ir C2 buvo apjungti (kaip AB ir C) dėl labai panašaus pasiskirstymo.

Čia pateikti rezultatai rodo skirtumus tarp kiekvienos grupės ir bendrus vidurkius.

Pajamos ir pagrindinės teisės

.

Čia bus kalbama apie antrąjį teiginį. Galimybė, kad tam tikros pagrindinės teisės – tokios, kaip gyvenimo trukmė, sveikata ir švietimas – natūraliai priklauso nuo augančių pajamų, sukeltų rimtų abejonių mūsų sugebėjimui klestėti be augimo.

Toliau pateikti grafikai nagrinėja šį teiginį, panaudodami tarpšalines koreliacijas tarp pajamų ir tam tikrų svarbiausių žmogaus klestėjimo komponentų. Tyrimui panaudoti per keletą dešimtmečių Jungtinių Tautų Vystymo programos surinkti duomenys. Šie duomenys patys negali nei patvirtinti, nei paneigti priežastinių ryšių tarp pajamų ir gerovės. Tačiau jie pateikia naudingą pradinę mintį (pradinį tašką) supratimui, koks svarbus gali būti BVP žmogaus klestėjimui.

Pavyzdžiui, 8 paveikslas rodo gyvenimo trukmę ir vidutinių metinių pajamų lygį 177 skirtingose valstybėse. Pavyzdys panašus į vieną iš 6 paveiksle (3 skyrius), kur parodyta santykis tarp pasitenkinimo gyvenimu ir pajamų. Bet dabar „priklausomas kintamasis“ yra greičiau gyvenimo trukmė, bet ne pasitenkinimas.

Skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių valstybių yra stulbinantis – su gyvenimo trukme mažesne nei 40 metų kai kuriose Afrikos dalyse ir beveik dvigubai didesne daugelyje išsivysčiusių valstybių. Tačiau buvimo turtingesne valstybe privalumas rodo mažėjančias įplaukas. Didėjant pajamoms, papildomos naudos gyvenimo trukmės atžvilgiu sumažėja.

[pic]

8 pav. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė lyginant su vidutinėmis metininėmis pajamomis16

Kai kuriose valstybėse, kuriose pajamos žemos, gyvenimo trukmė yra tame pačiame lygyje, kaip ir išsivysčiusiose valstybėse. Čilėje, kur vidutinės metinės pajamos yra 12000 JAV dolerių, vidutinė gyvenimo trukmė - 78,3 metų, didesnė, negu Danijoje, kurioje pajamų vidurkis yra beveik tris kartus aukštesnis, t.y. 34000 dolerių. Tačiau galima rasti valstybių su tokiomis pajamomis kaip ir Čilėje, pavyzdžiui, Pietų Afrika ir Botsvana, kur gyvenimo trukmė yra 30 metų mažesnė.

Panaši istorija yra ir su kūdikių mirštamumu (9 paveikslas). Į pietus nuo Sacharos 18 proc. vaikų miršta jiems nesulaukus penktojo gimtadienio, tuo tarpu kai EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) šalyse šis santykis yra 0,6 proc. Tačiau kai tik pajamos padidėja, nauda dėl augimo vėl gana sparčiai mažėja. Kūdikių mirštamumas Kuboje yra šešios mirtys 1000 gyvų gimusiųjų, toks pat žemas, kaip JAV, - nors kubiečiai, kurių pajamų vidurkis, yra 6000 dolerių 1 gyventojui, mėgaujasi 15 proc. mažesnėmis pajamomis, nei mėgaujasi amerikiečiai.

[pic]

9 pav. Kūdikių mirštamumas lyginant su pajamomis 1 gyventojui17

Tuo pat metu, galima rasti valstybių su pajamų vidurkiu kiek aukštesniu, negu 6000 dolerių 1 gyventojui, kuriose kūdikių mirštamumo rodikliai yra daug blogesni, negu Kuboje. Pusiaujo Gvinėja yra stulbinantis pavyzdys, kur pajamos yra 8000 dolerių 1 gyventojui, o kūdikių mirštamumas, net 123 mirtys tūkstančiui gyvų gimusiųjų.

Prieštaringas santykis tarp pajamų ir sveikatos rodiklių pasikartoja ir santykyje tarp pajamų ir švietimo. Žmogaus socialinės raidos ataskaitų švietimo indeksas (Human Development Report‘s Education Index), pagrįstas sudėtiniais (mišriais) dalyvavimo švietime rodikliais ir iliustruoja tuos pačius skirtumus tarp labai skurdžių ir labai turtingų. Jis taip pat rodo jau žinomą mažėjančių įplaukų modelį dėl pajamų augimo (10 paveikslas).

Vėlgi, galima rasti valstybių su mažomis pajamomis, pateikiančias tokius pat aukštus dalyvavimo švietime rodiklius, kaip ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Kazachstanas su vidutinėmis mažesnėmis nei 8000 dolerių pajamomis, turi aukštesnį šį indeksą, negu Japonija, Šveicarija arba JAV, kurių pajamų lygiai yra keturis ar penkis kartus aukštesni. Tačiau taip pat nėra sunku rasti valstybių su 8000 dolerių pajamų lygiais, kurių dalyvavimo švietime rodikliai sudaro tik du trečdalius, tų labiausiai išsivysčiusiose valstybėse.

Įdomu, kad nėra jokių griežtų ir greitų taisyklių santykiuose tarp pajamų augimo ir klestėjimo pagerėjimo. Skurdžiausios valstybės neabejotinai kenčia nepaprastus trūkumus dėl gyvenimo trukmės, kūdikių mirtingumo ir dalyvavimo švietime.Tačiau kai pajamos padidėja virš 15000 dolerių 1 gyventojui, augimo įplaukos sumažėja. Kai kurios valstybės pasiekia žymius klestėjimo lygius tik su dalele pajamų, gaunamų turtingesnėse valstybėse.

[pic]

10 pav. Dalyvavimas švietime lyginant su pajamomis 1 gyventojui18

Detalesni šių santykių tyrinėjimai pasiteisina. Struktūrinių priklausomybių tarp pajamų lygio ir žmogaus klestėjimo supratimas yra gyvybiškai svarbus tyrimų objektas.19 Vienas klausimų, reikalaujantis atsakymo, yra – kaip reikalai keičiasi šalių viduje laikui bėgant. 11 paveikslas iliustruoja šio klausimo svarbą gyvenimo trukmės pasikeitimams.

Vėl, nėra vienintelio būdo. Iškyla net trys ar keturi skirtingi vystymosi modeliai. Vienas jų priklauso išsivysčiusioms šalims, kaip JK ir Japonija, parodytoms 11 paveiksle. Šiose valstybėse yra labai griežta, bet gana „paviršutiniška“ koreliacija tarp pajamų augimo ir padidėjusios gyvenimo trukmės. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje gyvenimo trukmė per paskutinius kelis dešimtmečius didėjo gana palaipsniui, bet labai tolygiai, nežiūrint trumpų recesijos periodų.20

Japonija - dar įdomesnis pavyzdys. Šalis gavo gana stiprų smūgį Azijos krizės metu, vėlyvaisiais 1990 metais, ir kentė gana ilgą ekonominio nestabilumo laikotarpį. Ir vis dėlto gyvenimo trukmė vėliau didėjo sparčiau, nei bet kada per pastaruosius du dešimtmečius.

Nepaisant nusilpusios ekonomikos, gebėjimas pailginti gyvenimo trukmę taip pat akivaizdus kitoje valstybių grupėje, kaip iliustruojama Čilės ir Argentinos diagramoje. Čia gyvenimo trukmės augimas, pasirodo, daug mažiau priklauso nuo pajamų augimo. Argentinoje ekonominis našumas (gamybos apimtys) per paskutinius tris dešimtmečius buvo labai nestabilus, tačiau gyvenimo trukmės pasiekimai buvo esminiai ir pastovūs.

Nors galiausiai, yra valstybių (iliustruoja 11 paveikslas, Rusija ir Pietų Afrika), kurios rodo esminį gyvenimo trukmės sumažėjimą, kai ekonomika susilpnėja. Faktiškai, beveik visos buvusio Sovietų bloko valstybės patyrė gyvenimo trukmės sumažėjimą posovietiniame laikotarpyje. Pačioje Rusijoje gyvenimo trukmė liko daugiau ar mažiau pastovi tarp 1970 ir 1989 metų, tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo nukrito 6 procentais. Gal būt labiausiai stulbina, kad šis kritimas tęsėsi net po to, kai ekonomika pradėjo atsigauti.

[pic]

11 pav. Vidutinės gyvenimo trukmės pokyčiai ir pajamų vidurkiai laikui bėgant (per 1975-2003 metus)

Tas pats fenomenas – kritimas nežiūrint ekonomikos atsigavimo – yra matomas ir Pietų Afrikoje. Čia situacija ir prisidedantys faktoriai yra gana skirtingi. Stulbinantis žmogaus vystymosi bruožas visoje Afrikoje nuo 1990 metų buvo didelis gyvenimo trukmės mažėjimas nepriklausomai nuo augimo tempų. Tai, didžia dalimi, atsitiko dėl niokojančio ŽIV poveikio.

Aiškus augimas negarantuoja gerovės pagerėjimo net ir tokiose pagrindinėse klestėjimo srityse, kaip gyvenimo trukmė. Didėjantys pagerėjimai, kartu su didesniu ar mažesniu ekonominiu augimu, buvo galimi labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Tačiau taip pat yra pavyzdžių, kur gyvenimo trukmė didėjo daug greičiau, negu pajamos, ir vienas ar du, kur gyvenimo trukmė augo net ir užsitęsusios, sunkios recesijos metu.

Kuboje (neparodyta 11 paveiksle) oficiali ekonomika (BVP) daugiau ar mažiau žlugo po Sovietų Sąjungos griuvimo 1989 metais iš dalies dėl nelaukto subsidijuotos Sovietų naftos panaikinimo.

Tačiau viena nesena studija teigia, kad tai buvo žymių sveikatos pagerėjimų pasekmė. Kalorijų suvartojimas buvo sumažintas daugiau kaip trečdaliu. Nutukimas sumažėjo perpus ir fiziškai aktyvių suaugusiųjų procentas daugiau negu padvigubėjo. Tarp 1997 ir 2002 metų „sumažėjo mirčių dėl diabeto (51 proc.), koronarinių širdies ligų (35 proc.) [ir] infarktų (20 proc.)“.22

Pajamų augimas ir ekonominis stabilumas

Tai atveda mus prie trečio aukščiau minėto teiginio: kad augimas yra naudingas ekonomikos palaikymui ir socialiniam stabilumui. Tai aiškiai parodo čia pateikti įrodymai, kad griūvant ekonomikai atsiranda humanitarinių praradimų rizika. Ekonominis stabilumas, ar bent jau mažiausiai kokia nors socialinio atsparumo (sugebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas) forma, yra labai svarbus gerovei.

Tačiau yra įdomūs skirtumai tarp valstybių, patyrusių sunkius ekonominius išmėginimus. Kai kurios valstybės – tokios kaip Kuba, Japonija, Argentina – buvo pajėgios įveikti gana didelį ekonominį nestabilumą ir vis tik išlaikyti arba netgi pagerinti nacionalinę sveikatą. Kitos, ekonominės recesijos akivaizdoje, stebėjo gyvenimo trukmės mažėjimą.

Kažkoks šių skirtumų paaiškinimas glūdi socialinėje struktūroje. Posovietinių valstybių perėjimas į rinkos ekonomiką buvo apibūdinamas labai sudėtingais pakitimais socialinėje struktūroje, ne mažiausias kurių buvo valstybės teikiamos sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos žlugimas. Nestebina, kad šiomis aplinkybėmis gyvenimo trukmė sumažėjo. Kuboje – priešingai – valstybės toliau vykdomas socialinis aprūpinimas buvo beveik neabejotinas sveikatos pagerėjimą remiantis faktorius, kuris sekė ekonominį žlugimą.

Kitaip sakant, humanitarinis praradimas esant ekonominiam nestabilumui gali būti labiau priklausomas nuo socialinės struktūros, negu nuo ekonominio nestabilumo, su kuriuo susiduriama, laipsnio. Yra keletas įdomių politikos pamokų čia, 11 skyriuje, siekiant gerovės be augimo.

Tačiau humanitarinio žlugimo rizikos faktoriaus pakanka, kad iškeltume klausimą – ar galime taip parastai imti ir sustabdyti ekonominį augimą? Jei augimo sustabdymas sukelia ekonominį ir socialinį griuvimą, tuomet laikai atrodo išties sunkūs. Jeigu tą galima būtų pasiekti be griuvimo, perspektyvos palaikyti gerovę būtų žymiai geresnės.

Čia kyla esminis klausimas - ar ekonomikos augimas yra būtinas ekonominiam stabilumui? Ar augimas naudingas stabilumui? Ar, galų gale, mums ekonominis augimas reikalingas tik ekonominiam stabilumui išlaikyti?

Atsakymas paprastas - taip, neabejotinai reikalingas. Kad atsakytume, kodėl reikalingas, mums reikia truputį giliau panagrinėti, kaip veikia tokios ekonomikos. Tai bus svarstoma detaliau 6 skyriuje. Tačiau perteikti bendrą idėją gana paprasta.

Rinkos ekonomikos labai pabrėžia technologinį efektyvumą Nuolatinis technologijų tobulinimas reiškia, kad gali būti pagaminta daugiau produkcijos, esant bet kokioms darbo, kapitalo ir išteklių sąnaudoms.23 Efektyvumo gerinimas skatina reikalavimą nuleisti kainas ir prisideda prie teigiamo plėtimosi ciklo. Tačiau svarbiausia, kad tai taip pat reiškia, jog kasmet reikės mažiau žmonių toms pačioms prekėms pagaminti.

Tol kol ekonomika auga pakankamai greitai, kompensuoti tą augimą „darbo našumu“ nėra jokios problemos. Tačiau jei to nėra, tuomet padidėjęs darbo našumas reiškia, jog kažkas praras savo darbą.24

Jeigu dėl kokių nors priežasčių ekonomika sulėtėja – ar dėl vartotojų pasitikėjimo sumažėjimo, ar dėl prekių kainų šoko, arba pavykusį mėginimą sumažinti vartojimą – tada sisteminė padidinto darbo našumo tendencija linksta į nedarbą. O tai, savo ruožtu, į perkamosios galios mažėjimą, vartotojų pasitikėjimo praradimą ir toliau mažina vartojimo prekių paklausą.

Aplinkos požiūriu tai galėtų būti patrauklu, jei tai sumažintų išteklių naudojimą ir teršalų emisijas. Tačiau tai taip pat reiškia, kad susilpnėja mažmeninis pardavimas ir verslas patiria nuostolius. Pajamos mažėja. Investicijos mažinamos. Bedarbystė toliau auga ir ekonomika pradeda kristi žemyn į recesijos spiralę.

Recesija turi lemiamą įtaką valstybiniams finansams. Socialinės išlaidos auga kartu su didėjančiu nedarbu. Tačiau mokesčių įplaukos mažėja, nes pajamos krinta ir parduodama mažiau prekių. Išlaidų mažinimas rizikuoja faktiniu visuomeninių paslaugų mažinimu. Išlaidų apkarpymas veikia žmonių klestėjimo gebėjimus – tai tiesioginis smūgis gerovei.

Vyriausybės privalo skolintis daugiau ne tik todėl, kad palaikytų visuomenines išlaidas, bet kad pabandytų ir vėl paskatintų paklausą. Bet taip darydamos, jos neišvengiamai padidina nacionalinę skolą. Skolos palūkanų mokėjimas smunkančioje ekonomikoje – kaip pastebėjome 2 skyriuje – geriausiu atveju yra problematiškas. Vien tik palūkanų mokėjimas atima didesnę dalį nacionalinių pajamų.

Geriausia,ko galima buvo tikėtis, tai, kad paklausa atsigauna ir gali pradėti išmokėti skolą. Tam gali prireikti dešimtmečių. Britanijai prireikė beveik pusės šimtmečio išmokėti valstybės skolas, susikaupusias po antrojo pasaulinio karo. Fiskalinių studijų institutas apskaičiavo, kad dabartinės krizės „kabanti skola“ gali tęstis iki 2030-ųjų metų.25 Kita vertus, jei skolos kaupiasi ir ekonomikos nepavyksta atgaivinti, valstybė yra pasmerkta bankrutuoti.

Svarbiausia, yra tik menka galimybė greitai atsikurti šios sistemos viduje. Jei jau ekonomika pradeda silpti, grįžtamieji mechanizmai, kurie kažkada palaikė plėtimąsi, pradeda veikti priešinga kryptimi, toliau stumdami ekonomiką į recesiją. Augant gyventojų skaičiui, tie pavojai didėja. Aukštesni augimo lygiai reikalingi tam, kad būtų išsaugotas tas pats vidutinis pajamų lygis ir patiektos pakankamos įplaukos padidėjusioms sveikatos ir socialinėms išlaidoms.

Trumpai tariant, šiuolaikinės ekonomikos varomos link ekonominio augimo. Kol ekonomika auga, teigiami grįžtamieji mechanizmai turi tendenciją stumti šią sistemą tolesnio augimo link. Kai vartojimo augimas susilpnėja, sistema varoma potencialaus nuostolingo griuvimo link su grandininiu poveikiu žmogaus klestėjimui. Žmonės netenka darbų ir pragyvenimo šaltinio.

Žinoma, kai kas čia yra ironiška. Kadangi viską apsvarsčius, atsakymas į klausimą, ar augimas yra naudingas stabilumui, yra toks: augimu grindžiamoje ekonomikoje augimas yra naudingas stabilumui. Kapitalistinis modelis neturi lengvo kelio į pastovios padėties būseną. Jo prigimtinės varomosios jėgos stumia jį viena kryptimi iš dviejų – plėtros arba žlugimo.

Vėliau (8 skyriuje) tyrinėjame galimybes pataisyti šią išvadą. Tuo tarpu mes, atrodo, turime grįžti prie dilemos, kuria šis skyrius prasidėjo. Ar bent jau prie tikslesnio jos įkūnijimo. Išreikšta savo paprasčiausia forma „augimo dilema“ dabar gali būti suformuluota dviejų pasiūlymų išraiška:

• Augimas nėra subalansuotas (darnus), bent jau jo dabartinėje būsenoje. Vis didėjantis išteklių vartojimas ir augančios aplinkos išlaidos sudaro didelius skirtumus socialiniame gerbūvyje;

• Augimo smukimas yra nestabilus, bent jau dabartinėmis sąlygomis. Mažėjantis vartotojų poreikis veda prie nedarbo augimo, krintančio konkurentiškumo ir recesijos spiralės.

Pradžioje, ši dilema atrodo kaip neišsprendžiama ilgalaikės gerovės teorema. Tačiau negalime jos vengti, ir turime žiūrėti į ją labai rimtai. To nepadarius, darnumui sukeltume vieną didžiausiu pavojų, su kuriuo mes susiduriame.

5. Atsiejimo mitas

„Nuo 1981 iki 2005 metų pasaulio ekonomika daugiau nei padvigubėjo tačiau 60 procentų pasaulio ekosistemų arba buvo suardytos, arba perdaug intensyviai naudojamos“

Jungtinių Tautų aplinkos programa

2008 m. spalis

Įprastas atsakymas į augimo dilemą yra rėmimasis „atsiejimo“ koncepcija. Gamybos procesai performuoti. Prekės ir paslaugos pertvarkytos. Ekonominė produkcija laipsniškai tampa mažiau priklausoma nuo materialinio naudojimo. Tokiu būdu tikimasi, kad ekonomika gali ir toliau augti nepažeisdama ekologinių apribojimų ar nebesekindama išteklių.

Čia labai svarbu atskirti „santykinį“ ir „absoliutų“ atsiejimą. Santykinis atsiejimas atitinka ekologinio intensyvumo mažėjimą ekonominės išeigos vienetui. Šioje situacijoje išteklių poveikis mažėja atitinkamai BVP. Tačiau ištekliai nebūtinai mažėja absoliutine išraiška. Poveikis dar gali didėti, tačiau lėčiau, negu BVP augimas.

Situacija, kurioje išteklių poveikis mažėja absoliutine išraiška, yra vadinama „absoliutiniu atsiejimu“. Nereikia nė sakyti, kad pastaroji situacija yra būtina, jei ekonominis aktyvumas lieka ekologinių normų ribose. Pavyzdžiui, klimato kaitos atveju, norint, kad būtų pasiektas Tarpvyriausybinės klimato kaitos specialistų grupės (IPCC – Intergovernmental Panel on Climate Change) nustatytas 450 ppm stabilizavimo rodiklis, reikalaujama iki 2050 metų sumažinti absoliutines pasaulines anglies emisijas 50-85 procentais.2

Šio skyriaus tikslas - išnagrinėti tiek santykinio, tiek ir absoliutaus atsiejimo požymius. Jis ypač sutelktas ties ribotų išteklių vartojimu ir anglies emisija. Šie pavyzdžiai nemažina nerimo, susijusio su vis augančia ekonomika - jie jau yra neatidėliotinas rūpestis ir aiškiai iliustruoja problemos mastą.

Kiek atsiejimo pasiekta šituose pavyzdžiuose? Kiek dar reikia pasiekti? Ar realiai įmanoma „augimo su atsiejimu“ strategijai pateikti vis didėjančias pajamas devynių milijardų žmonių pasauliui su ir kartu neperžengti ekologinių ribų? Tai svarbiausi šio tyrinėjimo klausimai.

Santykinis atsiejimas

Paprastai tariant, santykinis atsiejimas - tai, kaip galima padaryti daugiau, turint mažiau: daugiau ekonominio aktyvumo, tačiau mažiau žalos aplinkai; daugiau prekių ir paslaugų, suvartojant mažiau išteklių ir išmetant mažiau emisijų. Atsiejimas – tai daug efektyvesnė veikla. Kadangi efektyvumas yra vienas dalykų, kurį dabartinės ekonomikos gerai išmano, atsiejimas turi pažįstamą logiką ir yra neabejotinai patrauklus augimo dilemos sprendimas.

Išteklių sąnaudos gamintojams rodo savikainą. Taigi pelno motyvas turėtų skatinti pastovią efektyvumo gerinimo pramonėje paiešką, kad būtų sumažintos sąnaudų išlaidos. Kai kurie įrodymai patvirtina šią hipotezę. Pavyzdžiui, pirminės energijos kiekis, reikalingas pagaminti kiekvieną pasaulinės gamybos išeigos vienetą, daugiau ar mažiau pastoviai krito per daugiau negu pusę praėjusio šimtmečio. Pasaulinis „energijos intensyvumas“ dabar yra 33 proc. žemesnis, negu buvo 1970 metais.3

Šie pasiekimai labiausiai buvo akivaizdūs pirmaujančiose ekonomikose (išsivysčiusiose šalyse). Per paskutiniuosius 25 metus energijos intensyvumai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybėse mažėjo tris kartus greičiau, nei jie sumažėjo ne šios organizacijos valstybėse.4 Šiandien energijos intensyvumas tiek JAV, tiek ir JK yra apie 40 proc. žemesnis, negu jis buvo 1980 metais.5

Už labiausiai išsivysčiusių valstybių ribų vaizdas buvo mažiau aiškus. Net ir kai kuriose Pietų Europos valstybėse (pvz., Graikijoje, Turkijoje, Portugalijoje) per pastaruosius dvidešimt penkerius metus, energijos intensyvumas padidėjo. O besiformuojančiose rinkos ekonomikos šalyse ir besivystančiose šalyse pasiekimai buvo labai įvairūs. Viduriniuose Rytuose tarp 1980 ir 2006 metų energijos intensyvumas daugiau nei padvigubėjo; Indijoje jis pradžioje padidėjo, tačiau nuo 1993 metų piko ėmė lėtai mažėti. Kinijoje energijos intensyvumas sumažėjo daugiau kaip 70 proc. pereinant į 21 šimtmetį, bet dabar pradėjo vėl kilti.6

Tačiau bendrai, per paskutinius tris dešimtmečius energijos intensyvumas žymiai sumažėjo, ypatingai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybėse. Tas pats pasakytina ir apie materialinį intensyvumą apskritai. 12 paveikslas rodo materialinio intensyvumo mastą penkioms išsivysčiusioms šalims, įskaitant JK, per paskutinį 20 šimtmečio ketvirtį. Paveikslas įrodo aiškų „santykinį atsiejimą“.

[pic]

12 pav. Santykinis atsiejimas Europos bendradarbiavimo ir plėtros

organizacijos šalyse 1975-2000 m.7

Nenuostabu, kad padidėjus išteklių naudojimo efektyvumui, emisijos efektyvumas sumažėja. 13 paveikslas rodo besikeičiantį anglies dioksido intensyvumą priklausomai nuo BVP per paskutiniuosius 25 metus. Pasaulinis anglies dioksido emisijos intensyvumas sumažėjo beveik ketvirtadaliu – nuo daugiau kaip 1 kg anglies dioksido už JAV dolerį (kgCO2/$) 1980 metais iki 770 gramų anglies dioksido už JAV dolerį (gCO2/$) 2006 metais.

Antra vertus, pastovūs pagerėjimai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybėse buvo lydimi truputį daugiau netolygių atvejų, negu ne Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybėse. Žymus anglies dioksido emisijos padidėjimas buvo užregistruotas Vidurinės Azijos šalyse ir per ankstyvąsias Indijos vystymosi stadijas. Kinijoje jau anksčiau matėsi kai kurie ryškūs pagerėjimai, kurie iš dalies buvo atsverti anglies intensyvumo padidėjimu paskutiniaisiais metais. Nerimą kelia tai, kad mažėjanti pasaulinė anglies intensyvumo tendencija pastaraisiais metais taip pat susilpnėjo, nors nuo žemiausio jos taško 2000 metais nežymiai didėjo.

Aišku, nusiraminti dar negalime. Efektyvumas,su kokiu pasaulinė ekonomika vartoja iškastinius išteklius ir generuoja anglies dioksido emisijas, kai kur gerėja. Bet apskritai, geriausiu atveju, mes darome tik nedidelę pažangą.

[pic]

13 pav. CO2 intensyvumas priklausomai nuo BVP įvairiose šalyse 1980-2006 m.7

Negana to, santykinis atsiejimas, tai tik vos pusė istorijos. Jis nustato tik išteklių vartojimą (arba emisijas) ekonominės išeigos vienetui. Kad atsiejimas pasiūlytų išeitį iš augimo dilemos, išteklių intensyvumas privalo didėti bent jau tokiu pat greičiu, kaip ekonominė išeiga. Ekonomikai augant jis ir toliau turėtų gerėti, jei bendra našta nedidės. Tai pasiekti sudėtingesnė užduotis– mes turime pademonstruoti absoliutų atsiejimą. Rasti jo įrodymų yra daug sunkiau.

Absoliutus atsiejimas

Nežiūrint energijos suvartojimo ir anglies emisijos intensyvumų mažėjimo, anglies dioksido emisijos dėl iškastinio kuro nuo 1970 metų padidėjo 80 procentų. Šiandien emisijos yra beveik 40 procentų didesnės, negu jos buvo 1990 metais, Kioto baziniais atskaitymo metais, ir nuo 2000 metų jos auga daugiau kaip 3 procentus per metus (žiūrėti 14 paveikslą).

14 paveikslas iliustruoja tam tikrą santykinį atsiejimą: pasaulinis BVP augo greičiau, negu anglies dioksido emisijos per paskutiniuosius aštuoniolika metų. Tačiau čia nėra absoliutaus atsiejimo. Nuo 2000 metų pasaulinis anglies vartojimo augimas padidino anglies dioksido emisijas.

Kas tiesa apie iškastinius išteklius ir anglies emisijas, pasakytina ir apie materialinį naudojimą apskritai. 15 paveiksle pavaizduotas tiesioginis medžiagų suvartojimas tose pačiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybėse, kurios buvo parodytos 12 paveiksle. Nepaisant labai akivaizdaus santykinio atsiejimo įrodymo ankstesniame paveiksle, čia yra daug mažiau absoliutaus medžiagų suvartojimo mažėjimo įrodymų.

Geriausiai, kas gali būti pastebėta – tik keliose šalyse – tai šioks toks išteklių poreikių stabilizavimas, ypatingai nuo 1980-ųjų pabaigos. Tačiau net ir šiuo atradimu negalima visiškai pasitikėti. Problema ta, kad yra sudėtinga išskirti visus išteklius, esančius pagamintose prekėse. Čia parodytas matas – tiesioginis medžiagų suvartojimas – tai geriausiai, ką gali nustatyti tam tikrų išteklių prekybos srautai. Bet jis neturi galimybės nustatyti išteklių ir emisijų, panaudotų gatavuose gaminiuose arba pusfabrikačiuose užsienyje.

14 pav. Iškastinio kuro suvartojimo tendencijos ir susijęs CO2: 1980-2007 m.9

Šis klausimas svarbus, būtent dėl dabartinių išsivysčiusių ekonomikų (šalių) struktūros, kuri, kaip paprastai, yra linkusi palaipsniui tolti nuo vietinės gamybos. Išskyrus, kai vartojimo prekių paklausa taip pat mažėja, vis daugiau ir daugiau gatavų prekių arba pusfabrikačių turi būti importuojama iš užsienio. Kadangi koncepcijos, tokios kaip tiesioginis medžiagų suvartojimas, nepaiso tokių vertinimų, 15 paveikslas nepakankamai įvertina išsivysčiusių šalių išteklių reikalavimus.

Šio trūkumo pašalinimas reikalauja sudėtingesnių išteklių ir ekonominių modelių, nei šiuo metu yra pasiekiami. Tačiau anglies dioksido atveju keletas JK dabartinių tyrimų patvirtino, kad nacionalinėse sąskaitose sistemingai blogai įvertinamas „anglies prekybos balansas“. Kitais žodžiais tariant, yra daugiau paslėptų anglies emisijų, susijusių su JK vartojimo modeliais, negu matyti iš skaičių, kuriuos pateikiame ataskaitoje Jungtinėms Tautoms pagal Klimato kaitos konvenciją.

Faktiškai, šio skirtumo pakanka,pakenkti Jungtinės Karalystės padarytai pažangai, siekiant Kioto tikslų. Akivaizdus emisijų sumažinimas 6 procentais tarp 1990 ir 2004 metų, kaip buvo pranešama pagal JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos direktyvas, virsta 11 procentų emisijų padidėjimu, kai į emisijas, įdėtas (įterptas) į prekybą, buvo atsižvelgta.11

Be detalesnio darbo yra sunku sužinoti, ar šis modelis apskritai teisingas materialiniams ištekliams. Tačiau atsižvelgiant į tendenciją be (atokiai, toli nuo) gamybos, be abejo būtų išmintinga žiūrėti 15 paveikslą su tam tikru atsargumu. Yra nedidelė išteklių vartojimo stabilizavimosi tikimybė. Tačiau 15 paveikslas neteikia didelio absoliutaus atsiejimo tikrumo net ir pirmaujančios ekonomikos šalyse.

[pic]

15 pav. Tiesioginis medžiagų suvartojimas Europos bendradarbiavimo ir plėtros

organizacijos šalyse 1975-2000 m.10

Galiausiai, kas bet kuriuo atveju yra svarbiausia pasaulinių apribojimų atžvilgiu, tai pasaulinės statistikos duomenys. Tiek klimato kaita, tiek, ir išteklių trūkumas yra iš tikrųjų pasaulinės svarstomos problemos. Taigi, galutinis absoliutaus atsiejimo įgyvendinamumas (ekonominis techninis pagrindimas) – ir galimybės išvengti augimo dilemos – arbitras yra pasaulinės tendencijos. 14 paveikslas patvirtino augančias iškastinio kuro ir anglies dioksido pasaulines tendencijas. 16 paveikslas rodo. kitos gyvybiškai svarbios baigtinių išteklių grupės – metalų rūdų – pasaulinę gavybos tendenciją.

Stulbinantis dalykas 16 paveiksle yra ne tik absoliutaus atsiejimo nebuvimas. Mažai yra ir santykinio atsiejimo įrodymų. Šioks toks geresnis išteklių efektyvumas matomas ankstyvaisiais metais, bet tai pasirodo buvo suardytas visai neseniai. Ypatingai žymus yra statybinių metalų suvartojimo padidėjimas. Geležies rūdos, boksitų, vario ir nikelio gavyba dabar auga greičiau, negu pasaulinis BVP.

Ne itin sunku rasti priežastis, kodėl taip yra. Apie Kinijos badą geležies rūdai yra daug prirašyta ir žinoma.12 Kai besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys kūrė savo infrastruktūras, augantis statybinių medžiagų poreikis buvo vienas faktorių, darančių kylantį aukštyn spaudimą prekių kainoms 2007 metais ir pirmoje 2008-ųjų metų pusėje (žr. 2 skyriaus 1 paveikslą). Poveikis kai kuriems nemetaliniams mineralams yra toks pat stulbinantis. Nuo 1990 metų cemento gamyba pasaulio mastu daugiau nei padvigubėjo, pralenkdama pasaulinio BVP augimą apie 70 procentinių taškų. Pasaulinis išteklių intensyvumas (išteklių sunaudojimo santykis su BVP) toli gražu ne mažėja, bet eilės ne kuro mineralų žymiai padidėjo. Išteklių efektyvumas eina klaidinga kryptimi. Nėra netgi santykinio atsiejimo.

[pic]

16 pav. Pasaulinės pagrindinių metalų gavybos tendencijos 1990-2007 m.13

Iš to aiškiai matyti, kad istorija suteikia mažai paramos atsiejimo, kaip esminio augimo dilemos sprendimo, patikimumui. Bet niekas visiškai neatmetė šios galimybės. Didžiulės technologinės permainos; reikšmingos politikos pastangos; masiniai vartotojų poreikių modelių pakitimai; milžiniškas tarptautinis judėjimas technologijų perdavimo srityje, iš esmės sumažinti išteklių intensyvumą visame pasaulyje: tai mažiausi būtini pakeitimai, kad turėtume galimybę išlikti aplinkos apribojimų ribose ir tam tikru momentu (nelabai tolimoje ateityje) išsisuktume nuo neišvengiamo išteklių bazės žlugimo.

Pagrindinė mintis ne ta, kad atsiejimas nėra būtinas. Priešingai – absoliutūs našumo (naudojimo) sumažinimai yra esminiai. Klausimas - kiek galima pasiekti?. Kiek atsiejimas yra įgyvendinamas technologiškai ir ekonomiškai? Ar tikrai su teisinga politine valia santykinis atsiejimas galėtų pakankamai greitai eiti pirmyn, kad pasiektų realių emisijų ir naudojinimo sumažinimą ir leistų tęsti ekonominį augimą? Šie svarbūs klausimai lieka neatsakyti tų, kurie siūlo atsiejimą, kaip augimo dilemos sprendimą. Dažniau nei ne, esminis skirtumas tarp santykinio ir absoliutaus atsiejimo dar net nėra ištirtas.

Gana lengva pasimesti bendrose principinėse deklaracijose: augančios ekonomikos, linkusios tapti dar efektyviau vartojančios išteklius; efektyvumas leidžia atsieti emisijas nuo augimo; taigi, geriausias būdas pasiekti tikslus - leisti ekonomikai ir toliau augti. Šitas argumentas nėra retas painiose diskusijose apie aplinkos kokybę ir ekonominį augimą.

Jame yra keletas dalinių tiesų – pavyzdžiui, kad kai kurie efektyvumo pagerėjimai pasitaiko kai kuriose išsivysčiusios ekonomikos šalyse.14 Jis gauna šiek tiek paramos iš tam tikrų ribotų duomenų apie oro teršalus, tokius kaip sieros dioksidas arba dalelės. Kartais jų emisijos rodo apverstos U raidės santykį su ekonominiu augimu: pradinėje augimo stadijoje emisijos auga, bet po to pasiekia maksimumą ir mažėja.15

Tačiau šis santykis, pagal ekologijos ekonomistą Daglasą Būsą (Douglas Booth) galioja tik vietiniams, matomiems aplinkos efektams, tokiems kaip dūmai, upių vandens kokybė ar rūgštiniai teršalai. Tai nėra vienodai tiesinga net ir šiems teršalams. Ir tai visiškai negalioja tokiems pagrindiniams aplinkos kokybės rodikliams, kaip anglies emisijos, išteklių gavyba, komunalinių atliekų susidarymas ir rūšių nykimas.16

Kaip bandymas išvengti augimo dilemos tai yra iš esmės ydinga. Vis didesnis išteklių sunaudojimas yra augimo varomoji jėga. Kaip pastebi pramonės ekologas Robertas Eirzas (Robert Ayres): „vartojimas (vedantis į investavimą ir technologijų pažangą) yra augimo varomoji jėga, kaip ir augimas bei technologinė pažanga yra vartojimo varomoji jėga.“17 Augimo šalininkai retai įvertina šito santykio padarinius.

Augimo aritmetika

Aritmetika čia svarbiausia. Labai paprasta matematinė tapatybė lemia sąryšį tarp santykinio ir absoliutaus atsiejimo. Ją beveik prieš 40 metų pateikė Polas Urlechas (Paul Ehrlich) ir Džonas Holdrenas (John Holdren). Urlecho lygtis labai paprastai paaiškina – kad žmogaus aktyvumo poveikis (I) yra trijų faktorių rezultatas: gyventojų skaičiaus (P), jų turtų (A), išreikštų pajamomis vienam asmeniui lygio, ir technologijų faktoriaus (T), kuris matuoja poveikį , susijusį su kiekvienu išleistu doleriu (3 dėžutė).

Tol, kol T faktorius mažėja, mes esame saugūs, žinodami, kad turime santykinį atsiejimą. Bet absoliutiniam atsiejimui mums reikia, kad ir I faktorius mažėtų. O tai gali atsitikti tik tuo atveju, jei T faktorius mažėtų pakankamai greitai, kad pralenktų gyventojų skaičiaus P ir pajamų vienam asmeniui (A) augimo tempą.

Per paskutiniuosius penkis dešimtmečius tai buvo sunkus klausimas. Tiek turtai, tiek ir gyventojų skaičius gerokai augo, kiekvienas būdamas maždaug vienodai atsakingas už bendrą penkeriopą ekonomikos augimą. Pastaraisiais metais turto faktorius pralenkė gyventojų skaičiaus faktorių augimo atžvilgiu. Tačiau abu neabejotinai svarbūs, kaip neabejotinai tai pripažino Urlechas.18 Ir nei vienas nepasirodė ypatingai paklusnus politikai. Didėjantis turtas tapo geresnio gerbūvio sinonimu. Į propaguojamą gyventojų skaičiaus augimo ribojimą buvo žiūrima, kaip į pagrindinių žmogaus laisvių pažeidimą.

Ironiška, abu šie išankstiniai nusistatymai yra klaidingi. Ne visuomet pajamų padidėjimas garantuoja gerbūvį, o kartais net jį mažina. Greičiausiai gyventojų skaičius augimas auga besivystančiame pasaulyje – ne dėl laisvės, bet dėl švietimo trūkumo ir dėl nepakankamų galimybių naudotis kontracepcijos priemonėmis.19

Vis dėlto, nelankstumas, kalbant tiek apie gyventojus, tiek ir pajamas, linkęs sustiprinti nuomonę, kad tik technologijos gali mus išgelbėti. Žinojimas, kad efektyvumas yra svarbus ekonominei pažangai, verčia mus patikėti galimybe, kad galime pakankamai greitai stumti santykinį atsiejimą, kad jis galiausiai atvestų prie absoliutaus atsiejimo. Tik kaip tai įmanoma?

Yra patogi „nykščio taisyklė“(, leidžianti suvokti, kada santykinis atsiejimas atves prie absoliutaus atsiejimo. Kur gyventojų skaičius auga ir jų pajamų vidurkis didėja, absoliutus atsiejimas bus tuomet, jei santykinio atsiejimo tempas bus didesnis, negu gyventojų skaičiaus ir pajamų augimo tempai kartu paėmus.20

Turint galvoje nykščio taisyklę, būtų naudinga patyrinėti, kas istoriškai atsitiko (ir kodėl) su pasaulinėmis anglies dioksido emisijomis.

Anglies intensyvumas vidutiniškai sumažėjo 0,7 procento per metus nuo 1990 metų. Tai gerai, bet nepakankamai gerai. Gyventojų skaičius padidėjo 1,3 procento ir pajamų vidurkis vidutiniškai vienam gyventojui padidėjo 1,4 procento (realia išraiška) kiekvienais metais per tą patį laikotarpį. Taigi, efektyvumas net nekompensavo gyventojų skaičiaus augimo, nekalbant apie pajamų augimą. Vietoj to anglies emisijos vidutiniškai didėjo 1,3+1,4-0,7=2 procentais per metus ir per 17 metų emisijos padidėjo beveik 40 procentų (3 lentelė)21.

|3 dėžutė. Augimo aritmetikos išaiškinimas |

|Urlecho lygtis teigia, kad žmogaus aktyvumo poveikis aplinkai (I) tai rezultatas, lygus gyventojų skaičiui (P), padaugintam iš pajamų |

|lygio (A) ir padaugintam iš gamybos išdirbio technologijų intensyvumo (T): |

|I = P x A x T. |

|Dėl anglies dioksido emisijų, deginant kurą, pavyzdžiui, bendros emisijos, gaunamos gyventojų skaičių padauginus iš pajamų (matuojamas BVP|

|doleriais/asmeniui), padauginus iš ekonominės veiklos anglies intensyvumo (matuojamas gCO2/$): |

|C = P x %/asmeniui x gCO2/$. |

|Naudojant šią aritmetiką 2007 metams, kai pasaulio gyventojų skaičius buvo apie 6,6 milijardo, pajamų vidurkio lygis palyginamaisiais 2000|

|metų doleriais (rinkos kainomis) sudarė 5900$ ir anglies intensyvumas buvo 760 gCO2/$, matome, kad bendros anglies dioksido emisijos C |

|buvo: |

|6,6 x 5,9 x 0,77 = 30 milijardų tonų CO2. |

|1990 metais, kai gyventojų skaičius buvo tik 5,3 milijardo ir pajamų vidurkis buvo 4700$, tačiau anglies intensyvumas buvo 860 gCO2/$, |

|bendros anglies dioksido emisijos C buvo: |

|5,3 x4,7 x 0,87 = 21,7 milijardo tonų CO2. |

|Šie skaičiai patvirtina skaičius, pateiktus Energetikos informacijos administracijos „Tarptautiniame energetikos metraštyje“ (Energy |

|Information Administration’s „International Energy Annual“). Bendras emisijų didėjimas tarp 1990 (Kioto protokolo baziniai metai) ir 2007 |

|metų buvo 39 proc. (30:21,7 = 1,39) su vidutiniu emisijų augimo greičiu (r1) beveik 2 proc. (r1 = (1,391/17 – 1 = 1,96$). |

Ta pati nykščio taisyklė leis mums ateityje greitai nustatyti anglies emisijų atsiejimo nuo augimo galimybę. Tarpvyriausybinės klimato kaitos specialistų grupės (IPCC) ketvirtojoje įvertinimo ataskaitoje teigiama, kad pasiekus 450 ppm stabilizavimo tikslą, iki 2050-ųjų ar netrukus po to, pasaulinės anglies dioksido emisijos bus sumažintos 4 milijardais tonų per metus. Tai būtų tolygu metinių emisijų sumažinimui vidutiniškai po 4,9 procento per metus nuo dabar iki 2050 metų.22

Tačiau pajamos ir pasaulinis gyventojų skaičius rodo visai ką kita. Pagal Jungtinių Tautų tarpinius skaičiavimus laukiama, kad pasaulio gyventojų skaičius 2050 metais pasieks 9 milijardus – tai yra, kasmet vidutiniškai augs 0,7 procento. Esant įprastoms verslo sąlygoms, anglies intensyvumo mažėjimas beveik subalansuoja gyventojų skaičiaus augimą ir anglies emisijos galiausiai ims augti beveik tuo pačiu greičiu, kaip ir pajamų vidurkis – 1,4 procento per metus. Gal būt tai atrodo nedaug, bet iki 2050 metų pagal tokias prielaidas anglies emisijos būtų 80 procentų aukštesnės, negu jos yra šiandien. Tai nėra tas pats, ką Tarpvyriausybinė klimato kaitos specialistų grupė turėjo omenyje.

Tam, kad būtų pasiektas kasmetinis 4,9 proc. emisijų sumažinimas su 0,7 proc. gyventojų skaičiaus augimu ir 1,4 proc. pajamų augimu, T turėtų pagerėti apie 4,9 + 0,7 +1,4 = 7 proc. kasmet – beveik dešimt kartų greičiau, negu dabar. Reikėtų, kad iki 2050 metų ekonominės produkcijos vidutinis anglies kiekis būtų mažesnis negu 40 gCO2/$ - 21 kartą pagerintas dabartinis pasaulinis vidurkis (17 paveikslas, 1 veiksmų planas).

Tiesa sakant, reikalai gali dar labiau pablogėti. Pagal aukščiausius JT gyventojų skaičiaus įvertinimus - beveik 11 milijardų žmonių pasaulyje – verslas, kaip paprastai, daugiau nei padvigubintų anglies emisijas, lyginant su šiandieniniu lygiu. Šiomis sąlygomis 2050 metų tikslo siekimas darytų, dar didesnį spaudimą technologijų tobulinimams, kad būtų sumažintas produkcijos anglies intensyvumas mažiau nei 30 gCO2/$ (17 paveikslas, 2 veiksmų planas)23.

Pastebimai, tai vis dar bus labai nelygus pasaulis. „Verslo kaip visuomet“ pajamų augimas paprastai reiškia pastovų 2 ar 3 procentų augimą labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kai tuo tarpu visas likęs pasaulis iš visų jėgų stengiasi pasivyti – Kinija ir Indija, bent kol kas, šuoliuoja pirmyn, po 5-10 metinių procentų, Afrika, Pietų Amerika ir dalis Azijos dar ateinančius dešimtmečius kamuosis stagnacijos būsenoje. Daugelyje šių scenarijų (veiksmų planų) iki 2050 metų išsivysčiusių šalių tiek pajamos, tiek anglies pėdsakai būtų daugiau nei dydžio eile aukštesni, negu skurdžiausiose valstybėse.

Jeigu tikrai sąžiningai norėtume, kad 9 milijardai pasaulio žmonių turėtų pajamas panašias į tas, kurias šiandien turi ES piliečiai, reiktų, kad ekonomika nuo dabar iki 2050 metų išaugtų šešis kartus ir pajamos turėtų vidutiniškai augti apie 3,6 procento per metus. Tokiame pasaulyje pasiekti Tarpvyriausybinės klimato kaitos specialistų grupės (IPCC) tikslinius rodiklius, reiškia per maždaug 40 ateinančių metų kiekvienais metais mažinti produkcijos anglies intensyvumą 9 procentais.24 2050 metais anglies intensyvumo vidurkis turėtų būti 55 kartus žemesnis, negu jis yra šiandien – tik 14 gCO2/$ (17 paveikslas, 3 scenarijus (veiksmų planas).

Ir šis veiksmų planas vis dar nebuvo įtrauktas į pajamų augimą išsivysčiusiose šalyse. Įsivaizduokite veiksmų planą, kuriame pajamos visur yra proporcingos 2 procentų metiniam dabartinio ES pajamų vidurkio padidėjimui. Tokiame veiksmų plane pasaulinė ekonomika auga beveik 15 kartų ir anglies intensyvumas turi nukristi daugiau kaip 11 procentų kiekvienais metais. 2050 metais anglies kiekis kiekvienam doleriui turėtų būti nedidesnis, kaip 6 gCO2/$. Tai yra vos ne 130 kartų žemesnis, negu anglies intensyvumo vidurkis šiandien (14 paveikslas, 4 scenarijus (veiksmų planas).

Žinoma, jei po 2050 metų augimas tęsis, taip pat turėtų gerėti ir efektyvumas. Esant 2 procentų metiniam augimui nuo 2050 metų iki šimtmečio pabaigos, ekonomika 2100 metais būtų 40 kartų didesnė, negu šiandien. Faktiškai, ne mažiau, kaip visiška kiekvieno dolerio dekarbonizacija padės pasiekti anglies tikslus.

1 scenarijus (veiksmų planas): 9 milijardai žmonių, pajamų augimo tendencija

2 scenarijus: 11 milijardų žmonių, pajamų augimo tendencija

3 scenarijus: 9 milijardai žmonių, pajamos, atitinkančios 2007 m. ES lygį

4 scenarijus: 9 milijardai žmonių, pajamos, atitinkančios 2007 m. ES lygį

plius 2 proc. augimas

[pic]

17 pav. Anglies intensyvumai dabar ir reikalaujama pasiekti 450 ppm rodiklį25

tikslams pasiekti nieko nėra lengvesnio, kaip kiekvieną dolerį visiškai dekarbonizuoti. Nereikia nė sakyti, kad tie skaičiai atrodytų dar prasčiau, jei materializuotųsi aukštesni Jungtinių Tautų gyventojų skaičiaus projektai. Nors, žinoma, kita vertus, stipresnė demografinė politika leistų sumažinti spaudimą technologijoms.

Akivaizdūs pasirinkimai

Žaidimas skaičiais gali atrodyti kaip angelų šokis ant smeigtuko galvutės.( Bet paprasta aritmetika paslepia akivaizdžius pasirinkimus. Ar tikrai esame įsipareigoję išnaikinti skurdą? Ar esame rimtai nusiteikę anglies emisijų mažinimo atžvilgiu? Ar esame nuoširdžiai susirūpę dėl išteklių stygiaus, miškų nykimo, bioįvairovės mažėjimo?26 O gal esame apakinti visuotinai priimtos išminties, kad nedrįstame apibendrinti, bijodami, kad galime atskleisti tiesą?

Vienas dalykas yra aiškus. Verslas, kaip paprastai, yra pernelyg neatitinkantis reikalavimų, kaip dabar pripažįsta net ir Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) – pasaulinis energijos kontrolierius. Jos „Nuorodų“ („Reference“) scenarijus reikalauja iki 2030 metų padidinti pirminę energiją 45 procentais, kas padidintų anglies emisijas 80 procentų, kaip buvo minėta aukščiau.

TEA „Stabilizavimo“ scenarijus atskleidžia iššūkių mastą. „Mūsų tyrimai rodo, kad Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalys vienos negali nukreipti pasaulio ant 450 ppm trajektorijos, net jeigu jos sumažintų savo emisijas iki nulio“ pripažįsta „Pasaulinė energetikos apžvalga 2008“ („World Energy Outlook 2008“)27.

Apžvalga taip pat akcentuoja investicijų, kurių tikriausiai prireiks per ateinančios dešimtmečius, mastą. Anglies emisijų stabilizavimas (ir dėmesys energijos saugos problemoms) reikalauja didelio masto perėjimų į pasaulines energetikos sistemas. Būtini technologijų pokyčiai su augimu arba be jo. Net ir mažesnės ekonomikos susidurs su šiuo iššūkiu: iškastinių energijų poreikių ir žymus anglies emisijų sumažinimas yra gyvybiškai svarbūs.

Mes niekada negalime atmesti galimybės, kad kažkoks didžiulis technologinis proveržis yra visai čia pat. Tačiau aišku, kad artimiausia pažanga anglies mažinimo kryptimi priklausys nuo pasirinkimų, kurie jau svarstomi: padidinto energijos efektyvumo, atsinaujinančių energijos šaltinių ir gal būt anglies sugavimo ir sandėliavimo.28

Tik, kiek atsiejimo galėtų būti pasiekta tokiu būdu, yra atviras klausimas. Tiesa ta, kad mes dar taip atkakliai to nesiekėme. Kaip savo indėlyje į projektą „Kitaip apibrėžta gerovė“ („Redefining Prosperity”) nurodė Polas Ekinsas (Paul Ekins) dabartinės veiklos kryptys tik labai paviršutiniškai panagrinėja tai, kas galėtų būti padaryta atsiejimui pasiekti.29 Svarios ankstyvos investicijos į mažai išskiriančias anglies technologijas yra tikrai labai svarbios.

Tokios rūšies investicijų poreikis galėtų transformuoti 21-mo amžiaus ekonomiką. Jų įtaka pasauliniam augimui toli gražu neaiški. „Šterno apžvalga“ („Stern Review“) puikiai argumentavo, kad „metinės išlaidos stabilizavimui pasiekti...sudaro apie 1 procentą pasaulinio BVP.“30 Tačiau stabilizavimo rodiklis buvo mažiau baudžiantis (550 ppm), negu dabar manoma, kad yra būtinas.

Vėliau Šternas pats tikslino išlaidų įvertinimą iki 2 procentų BVP, remdamasis tuo, kad dabar jau reikalingas 500 ppm stabilizacijos rodiklis, nes klimato kaita vyksta greičiau, nei anksčiau tikėtasi. JK Klimato kaitos komiteto pirmoji ataskaita, publikuota 2008 metų gruodį, pateikė išlaidas, atitinkančias Šterno pateiktoms išlaidoms. Buhalterinės apskaitos firma PraisVuoteKūpers (PriceWaterhouseCoopers) nustatė, kad 50 procentų pasaulinis anglies emisijų sumažinimas gali būti pasiektas esant išlaidoms, lygioms 3 procentams pasaulinio BVP.31

Nors labai svarbūs, net ir šie skaičiai gali pervertinti ekonominę įtaką klimato kaitai. „Nedidelis suderinamumas tarp ekonomikos augimo ir klimato kaitos, taip trokštamas Šterno ataskaitoje, yra iliuzija“, teigia energetikos ekonomistas Dyteris Helmas (Dieter Helm). Šterno mikroekonominiai išlaidų įvertinimai kenčia nuo per didelio „ekonominio optimizmo“, sako jis, manant kad toksai masinis energetikos sistemų transformavimas gali būti pasiektas proporcingai didinant ribinius kaštus.32)

Helmas taip pat kritikuoja dabartinių stabilizavimo scenarijų makroekonomikas. Ne tik anglies mažinimo politika galėtų labiau sutrukdyti gamybai, kaip teigia daugelis makroekonomikų vertinimų, bet ir patys ankstyvieji klimato kaitos veiksniai galėtų sumažinti potencialų augimą. Tariant, kad ekonominis augimas paprasčiausiai rieda pirmyn, didelės mažinimo ir prisitaikymo išlaidos yra nepagrįstos, tvirtina Helmas.33

Be viso to, nė vienas iš esamų stabilizavimo scenarijų (įskaitant ir Šterno apžvalgą) neužtikrina pasaulinių pajamų pariteto. Pajamų augimas išsivysčiusiose šalyse visada garantuotas. Manoma, dalis besivystančio pasaulio nors truputį pasivys turtingesnes šalis. Tačiau neįdėta jokių pastangų, kad būtų parengtas scenarijus, pagal kurį pajamos būtų vienodai padalintos tarp šalių. Nebent turtingesnių šalių augimas yra apribotas arba vyksta kažkokie visiškai nenumatyti technologiniai prasiveržimai, tikrai bendros gerovės anglies pasekmių svarstymas yra dar labiau bauginantis.

Tiesa, kad 9 milijardų žmonių pasaulyje dar nėra patikimo, socialiniai teisingo, ekologiškai darnaus nuolat augančių pajamų scenarijaus. Šiame kontekste pernelyg supaprastintos prielaidos, kad kapitalizmo polinkis į efektyvumą leis mums stabilizuoti klimatą arba apsaugos nuo ribotų išteklių stygiaus yra ne kas kita, kaip iliuzija. Tiems, kurie remia atsiejimą kaip išsigelbėjimą nuo augimo dilemos, turėtų panagrinėti istorinius faktus – ir pagrindinę augimo aritmetiką.

Išteklių efektyvumas, atsinaujinančios energijos ir materialinio naudojimo sumažinimas, visi vaidina labai svarbų vaidmenį, stengiantis užtikrinti ekonominių veiksmų darnumą. Tačiau šio skyriaus tyrinėjimai rodo, kad yra visiškai nerealu daryti prielaidą, jog „stiprūs (dideli)“ emisijos ir išteklių sumažinimai gali būti pasiekti be susidūrimo su rinkos ekonomikos struktūra.

„Kaip kiekvienas medžiojamas gyvūnas žino, svarbu ne tai, kaip greit tu bėgi, bet, ar neesi lėtesnis už kitus“.

„Ekonomistas“,

2008 m. lapkritis

PIRK

6. Konfrontuojanti

struktūra

Nerimo jausmas persmelkia šiuolaikinę visuomenę. Kartais jis pavirsta vidine baime. Toks metas buvo 2008 metų ekonominė krizė. Finansinės institucijos iš baimės buvo beveik paralyžiuotos. Bankai atsisakė skolinti net vienas kitam; dėl to vartotojai nustojo leisti pinigus. Vyriausybėse rodė visiško sumišimo ženklus ir pagal keitimosi greitį, ir pagal nesėkmių padarinius.

Baimė gal ir nėra visai blogai. Neišvengiamo žlugimo grėsmė gal buvo vienintelė pakankamai stipri jėga, subūrusi tiek daug valstybių kartu 2008 metų pabaigoje, įsipareigojimui „siekti būtinų pasaulinių finansinių sistemų reformų“. Ryžtingumas baimės akivaizdoje Gordonui Braunui (Gordon Brown) pelnė tarptautines ovacijas ankstyvajame finansinio atsigavimo tarpsnyje.

Ir vis dėlto, daug svarbesnis, labiau persmelkiantis nerimo jausmas apėmęs šiuolaikinę ekonomiką, yra ilgalaikis.2 Ar tikrai gali būti taip, kaip rašoma savaitraštyje „Ekonomistas“ („The Economist“), kad mes net ir 21 šimtmetyje vis dar elgiamės kaip medžiojami žvėrys, genami subtilaus plėšrūno ir aukos skirtingumo? Jeigu tokie esame, būtų gerai tą pripažinti. Ir suprasti, kodėl. Nes be tokio supratimo, dilemų, su kuriomis susiduriame, sprendimai pasirodys, kaip ir reikėjo tikėtis, sunkiai suprantami.

Reikia pripažinti, kas augimo dilema nedaug tepadeda, matant, kad ji veikia, kaip ilgalaikės gerovės neišsprendžiama teorema. Galbūt instinktyviai visuomet tai supratome. Gal mums neduoda ramybės nesąmoninga baimė, kad „geras gyvenimas“ kurio trokštame, jau yra labai neteisingas ir negali tęstis amžinai. To supratimo – nors ir tramdomo – gali lengvai pakakti nerūpestingą džiaugsmą sugadinti egzistencinias rūpesčiais.

Ir, žinoma, 5 skyriaus tyrinėjimas nesumažina šių nuogąstavimų. Jis daugiau ar mažiau sustabdo akivaizdžiausią augimo dilemos prasiveržimą. Efektyvumas - įspūdinga idėja. Ir kapitalizmas kartais ją pateikia. Bet netgi jeigu augimo variklis pateikia produktyvumo pagerinimą, jis kartu varo pirmyn ir naudojimo mastą (apyvartos kilimą). Nėra įrodymų, kad efektyvumas gali peržengti skalės ribas – ir tai toliau tęsti – tokiu būdu, kokiu turėtų tai daryti, jeigu augimas būtų suderintas su darnumu.

Tačiau vis dar yra galimybė, kad mes tik nepakankamai uoliai stengėmės. Su didele politine jėga ir milžiniška technologine pažanga, gal būt, galėtume sumažinti išteklių intensyvumą dviem ar trimis dydžio eilėmis, kurios leistų tęsti augimą, bent jau kol kas. Ir dar, idėja bėgti greičiau ir greičiau tam, kad išvengtume žalos, kurią darome, jau pati yra strategija, kuri kvepia panika. Taigi, kol mes tai pripažinsime, derėtų truputį pamąstyti.

Todėl šis skyrius tiesiogiai konfrontuoja su dabartinėmis ekonomikomis. Ypatingai jis tyrinėja du tarpusavyje susijusius ekonominio gyvenimo požymius, kurie yra svarbūs augimo dinamikai. Iš vienos pusės, pelno motyvas skatina naujesnius, geresnius ir pigesnius produktus ir paslaugas nuolatiniame inovacijų procese ir „kūrybiniame griovime“. Tuo pat metu šių gėrybių rinka priklauso nuo didėjančių vartotojų poreikių, valdomų sudėtingos socialinės logikos.

Atitinkamai, šitas skyrius konfrontuoja su dabartinių ekonomikų struktūros pagrindu. Ypatingai jis tyrinėja du tarpusavyje susijusius ekonominio gyvenimo požymius, kurie yra pagrindiniai augimo dinamikoje. Iš vienos pusės, pelno motyvas stimuliuoja naujesnius, geresnius ir pigesnius produktus ir patarnavimus per besitęsiantį inovacijų procesą ir „kūrybinį griovimą“. Tuo pat metu šių gėrybių rinka pasikliauja vartotojų poreikių didėjimu, valdomu socialinės logikos.

Šie du faktoriai jungia „augimo variklį“, nuo kurio priklauso šiuolaikinės ekonomikos ir uždaro mus į vartotojiškumo „geležinį narvą“3. Labai svarbu geriau susiorientuoti šioje sudvejintoje dinamikoje, ypač todėl, kad galėtume identifikuoti galią, kaip jos išvengti. Išeities taškas yra išnarplioti keletą šiuolaikinės ekonomikos veiklų.

Ekonominė struktūra

Savo išorėje vartotojiškas kapitalizmas yra sudėtingas žvėris, generuojantis vis naujas išvestinių finansinių priemonių rūšis, kad tik pats išsilaikytų. Iš esmės jis yra stebėtinai paprastas (18 paveikslas).

[pic]

18 pav. „Augimo variklis“ rinkos ekonomikose

Plačiąja prasme, firmos samdo darbo jėgą ir naudoja kapitalą (pastatus ir mechanizmus), kad sukurtų prekes ir paslaugas, kurių nori ir kurių reikia namų ūkiams. Namų ūkiai siūlo firmoms savo darbą ir kapitalą( (santaupas) mainais į pajamas. Įplaukos pardavus prekes ir paslaugas leidžia firmoms suteikti žmonėms pajamas. Žmonės išleidžia dalį šių pajamų vėl pirkdami vartojimo prekes. Tačiau dalį jų jie sutaupo. Šios sutaupytos lėšos vėl (tiesioginiai arba netiesioginiai) yra investuojamos atgal į firmas. Tai, trumpai tariant, yra ekonomikos „cirkuliarinis srautas“.4

Šiame pernelyg supaprastintame ekonomikos paveiksle (ir 18 paveiksle) trūksta taip vadinamo valstybinio sektoriaus (vyriausybės), užsienio sektoriaus (užsienio firmos, namų ūkiai ir vyriausybės) ir finansinio sektoriaus – kuris tarpininkauja cirkuliarinės ekonomikos finansiniams srautams.

Visi jie yra svarbūs. Iš dalies dėl to, kad jie supažindina su visa eile naujų veikėjų ir visa eile naujų galimybių: įvairiais išlaidų ir gamybos, santaupų ir investicijų būdais. Jie siūlo tam tikrą potencialą (kaip matysime 8 skyriuje) ekonomikai reformuoti. Tačiau jie taip pat ypač apsunkina elementarų 18 paveikslo paprastumą.

Tam tikra prasme finansinė krizė kilo būtent dėl painiavos, pasaulio finansinio sektoriaus sukeltos evoliucijos. Kaip matėme 2 skyriuje, ši painiava iš dalies buvo rezultatas bandymo išlaikyti veikiančią sistemą. Pasaulinės kreditų rinkos remia vieną pagrindinių kapitalizmo savybių – dvilypį taupymo ir investicijų vaidmenį.

Pagrindinė šios savybės funkcija yra labai paprasta. Namų ūkiai nebeskiria dalies savo pajamų santaupoms. Šios santaupos investuojamos – arba tiesiogiai, arba per tarpininką (banką, pastatų kooperatyvą arba investicijų namus, pvz.) į verslą, kad būtų gautas pelnas.

Pelnas yra svarbiausias šioje sistemoje. Kodėl namų ūkiai turėtų atiduoti savo santaupas firmoms, negu paprasčiausiai jas laikydami arba išleisdami vartojimo prekėms? Ogi tik todėl, kad jie tikisi už savo kapitalą gauti gerą „pelną“ tam tikru momentu ateityje. Šis pelnas yra sukuriamas iš firmų, į kurias jie investuoja, pelnų srauto.

Pačios firmos siekia pelno dėl keleto tikslų. Pirma, jis suteikia joms apyvartinį kapitalą (grynuosius), kad galima būtų investuoti į savo pačių išlaikymą ir tobulėjimą. Antra, jo reikia su sumokėti įmonės kreditoriams, žmonėms, kurie paskolino firmai pinigų, tikėdamiesi juos susigrąžinti. Trečia, jis naudojamas išmokėti akcininkams dividendus, t.y. žmonėms, kurie pirko įmonės akcijas.

Įmonė, kuri turi gerą pelną, pritraukia daugiau investicijų. Įmonės vertė auga, nes žmonės yra pasiruošę daugiau mokėti už jos akcijas. O kai akcijų vertė auga, daugiau žmonių labai nori jas pirkti. Kreditoriai žino, kad jie atgaus savo pinigus su palūkanomis. Akcininkai žino, kad jų akcijų vertė augs. Įmonė žino, kad ji turi pakankamai išteklių išlaikyti pagrindinį savo kapitalą ir investuoti į naujus procesus bei technologijas.

Šis sugebėjimas pakartotinai investuoti yra gyvybiškai svarbus. Svarbiausia - tai reikalinga siekiant užtikrinti kokybę. Be pakartotinių investicijų pastatų ir įrengimų vertė neišvengiamai mažėja5. Produktų kokybė prastėja. Pardavimai smunka. Įmonė praranda savo konkurencingumą ir rizikuoja pasitraukti iš verslo.

Investicijos reikalingos dar ir dėl to, kad būtų nuolat didinti efektyvumą – ypatingai darbo našumas. Efektyvumo vaidmuo kapitalizme jau buvo paminėtas (5 skyriuje). Efektyvumo variklis iš esmės yra pelno motyvas: poreikis padidinti skirtumą tarp įplaukų už pardavimus ir išlaidų, susijusių su taip vadinamais gamybinių sąnaudų faktoriais – kapitalu, darbo ir materialiniais ištekliais.

Išlaidų minimizavimas tampa bet kurios firmos pagrindine užduotimi. Bet jis apima ir keletą būdingų abipusių nuolaidų. Tarp jų - tai, kad reikalingi kapitaliniai įdėjimai, papildomai prie jų padengimo vaidmens, kad būtų sumažintos kitų dviejų veiksnių: darbo ir medžiagų, sąnaudos6. Perėjimas prie efektyvesnių energijos įrenginių arba mažiau intensyvių darbo procesų, reikalauja kapitalo. Šis nuolatinis kapitalo poreikis skatina ir ieškoti nebrangių kreditų, ir akcentuoja kredito išsekimo pavojus. Jis taip pat paaiškina, kodėl kapitalinių išlaidų mažinimas neribotą laiką nėra geras pasirinkimas.7

Kai reikia pasirinkti, į kurį iš kitų dviejų faktorių nusitaikyti, labai priklauso nuo santykinės darbo jėgos ir medžiagų kainos. Augančioje ekonomikoje darbo užmokestis auga realiąja išraiška. Bent jau dar visai neseniai medžiagų sąnaudos krito realiąja išraiška. Taigi, praktiškai įmonės su lengvatomis investavo į technologijas, kurios sumažina darbo kaštus, net jei tai padidina medžiagų išlaidas: akivaizdus prieštaravimas išteklių produktyvumo tendencijai pateiktas 5 skyriuje.8

Taigi, įmonei didesnis darbo našumas sumažina jos produktų ir paslaugų išlaidas. Nepasinaudojus šia galimybe įmonė pati rizikuoja atsidurti nenaudingoje padėtyje palyginus su šalies ir tarptautiniais konkurentais. Tokiu atveju ji parduotų mažiau prekių, praneštų savo akcininkams apie mažesnį pelną ir rizikuotų kapitalo nutekėjimu iš įmonės. Nacionaliniu lygiu tokia dinamika išsekina gebėjimą konkuruoti tarptautinėse rinkose.

Trumpai tariant, bendra kapitalizmo tendencija yra nukreipta darbo našumo didinimo kryptimi. Kai tai reiškia to paties prekių ir paslaugų kiekio gamybą su mažesniu žmonių skaičiumi, ciklas sukuria spaudimą užimtumui. Šis spaudimas sumažėja tik tuomet, jei produkcija didėja. Nacionaliniu lygiu tai reiškia ekonomikos augimą. JK tarp 1976 ir 2005 metų darbo našumas daugiau nei padvigubėjo. Tačiau BVP augo dar greičiau (133 proc.) ir tai leido per tą laikotarpį sumažinti nedarbą puse procento.9

Efektyvumas varo augimą pirmyn. Sumažinant darbo (ir išteklių) sąnaudas, efektyvumas laikui bėgant sumažina prekių kainas. Tai turi paklausos ir augimo skatinimo efektą. Toli nuo poveikio sumažinti prekių naudojimą, technologijų vystymasis tarnauja produkcijos išeigos didinimui mažindamas gamybos faktorių išlaidas.10

„Rikošeto“ fenomenas tai patvirtina.11 Pavyzdžiui, energijos efektyvumo dėka sutaupyti pinigai išleidžiami kitoms prekėms ir paslaugoms. Šios prekės pačios turi energijos išlaidas, kurias kompensuoja santaupos, gautos dėl efektyvumo, ir kartais visiškai jas panaikina (situacija, aprašyta kaip „priešpriešinis gaisras“). Išleidžiant santaupas, gautas iš energijai taupių apšvietimo įrenginių (sakykim), pigiam netolimam skrydžiui - yra vienas iš garantuotų receptų tai pasiekti.

Ši kiek nelogiška dinamika padeda paaiškinti, kodėl pernelyg supaprastinto apeliavimo į efektyvumą niekada nepakaks pasiekti darnumui reikalingų atsiejimo lygių. Kitaip tariant, santykinis atsiejimas kartais turi iškreiptą potencialą mažinti absoliutaus atsiejimo galimybes.

Tačiau vien tik efektyvumas negali garantuoti verslui sėkmės. To paties daikto gaminimas vis efektyviau ir efektyviau, nesuveikia dėl poros priežasčių. Pirmoji yra ta, kad specifiniams procesams egzistuoja fizinės efektyvumo gerinimo ribos. Pagrinde, šiuos apribojimus nustato termodinamikos dėsniai.12 Antroji priežastis ta, kad nepasisekus plėsti asortimentą, įvairiai investuoti kapitalą ir atsinaujinti atsiranda pralaimėjimo konkurentams, gaminantiems naujesnius ir patrauklesnius produktus, rizika.

Ekonomistas Džozefas Šumpeteris (Joseph Schumpeter) buvo pirmasis, kuris pareiškė, kad inovacijos procesas, faktiškai, yra naujovė, kuri yra gyvybiškai svarbi, ekonomikos augimui.13 Jis sakė, kad kapitalizmas vystosi dėl „kūrybinės destrukcijos“ proceso. Nuolat atsiranda naujos technologijos ir produktai ir sunaikina esamas technologijas ir produktus. Galiausiai, tai reiškia, kad net ir sėkmingai dirbančios įmonės negali išlikti tik paprasčiausiai mažindamos sąnaudas iki minimumo.14

Sugebėjimas prisitaikyti ir atsinaujinti – kurti, gaminti ir realizuoti ne tik pigesnius, bet ir naujesnius bei įdomesnius produktus – yra gyvybiškai svarbu. Firmos, kurioms šiame procese nepasiseka, rizikuoja savo pačių išlikimu. Visumoje ekonomikai nerūpi, jeigu pavienės įmonės patiria nesėkmę. Jai rūpi, jei sustoja kūrybinės destrukcijos procesas, nes be jo ekonominė veikla galiausiai taip pat sustoja.15

Verslininko vaidmuo – kaip įsivaizduojama – čia yra lemiamas. Tačiau toks pat yra ir investuotojo vaidmuo. Ciklo kūrybinė destrukcija galima tik dėl nuolatinio investavimo. Kai kreditas išsenka, tas pats vyksta ir su inovacijomis. O kai investicijos įstringa, pagal Šumpeterį, taip pat įstringa ir ilgalaikė paties augimo galimybė.

Šiuo metu norisi žinoti, koks yra ryšys tarp šios savęs įamžinančios, bet šiek tiek abstrakčios vizijos apie kūrybinį kapitalizmą ir paprastų žmonių poreikių ir troškimų. Cirkuliarinis produkcijos ir vartojimo srautas galbūt kažkada buvo naudingas būdas suburti žmonių visuomenę, kad būtų garantuota, jog būtų patenkinti žmogaus materialiniai poreikiai. Bet ką gi bendro šis kūrybinės destrukcijos ciklas turi su žmogaus klestėjimu? Ar tikrai save įamžinanti sistema prisideda prie klestėjimo kokia nors reikšminga prasme? Ar tai nėra riba, ties kuria „gana“ reiškia „gana“ ir mes paprasčiausiai turėtume nustoti taip daug gaminti ir vartoti?

Vienas dalykų, kuris neleidžia, kad tai įvyktų, neabejotinai yra pačios sistemos struktūrinis pasikliovimas ilgalaikiu augimu. Tačiau šalininkai taip pat pabrėžia žmonių naudą, kokią tokia verslininkystė teikia: medicinos mokslų pažanga, pavyzdžiui, kurie padeda pailginti ilgaamžiškumą (4 paveikslas); arba didelė įvairovė patyrimų, kurie dabar prisideda prie mūsų dabartinės gyvenimo kokybės.16

Faktiškai, čia veikia dar kažkas giliau įsišaknijęs stengdamasis gerai mus uždaryti augimo cikle. Nuolatinė naujovių gamyba firmoms būtų nedidelės vertės, jeigu nebūtų naujovių vartojimo rinkos namų ūkiuose. Šios paklausos atpažinimas ir jo prigimties supratimas yra labai svarbūs.

Socialinė logika

Turbūt nėra nieko stebėtina, kad naujovių troškimas artimai susijęs su simboliniu vartojimo prekių vaidmeniu mūsų gyvenimuose. Jau buvo minėta (4 skyrius), kad materialinės žmogaus darbo prekės (artefaktai) sukuria galingą „prekių kalbą“, kuria mes naudojamės bendraudami vienas su kitu – ne tik apie padėtį, bet taip pat apie tapatybę, socialinės priklausomybės ir net – teikiant ir gaunant dovanas, pavyzdžiui – apie savo jausmus vienas kitam, savo šeimos viltis ir savo svajones apie gerą gyvenimą.17

Tai neneigia, kad materialiniai daiktai būtini mūsų pagrindinių poreikių: maisto, būsto, apsaugos, patenkinimui. Priešingai, jų vaidmuo labai svarbus mūsų fiziologiniam klestėjimui: sveikatai, gyvenimo trukmei, gyvybingumui.

Bet daiktai nėra tik daiktai. Vartojimo artefaktai vaidina tokį vaidmenį mūsų gyvenimuose, kuris išeina už jų materialinio funkcionalumo ribų. Materialiniai procesai ir socialiniai poreikiai yra artimai tarpusavyje susiję per prekes. Materialiniai daiktai siūlo gebėjimą palengvinti mūsų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Ir tiek, kiek jie pasiekia tą tikslą, tiek prisideda prie mūsų gerovės (3 skyrius).

Vienas iš gyvybiškai svarbių psichologinių procesų čia yra tas, ką vartotojų tyrinėtojas Rusas Belkas (Russ Belk) vadina „kateksis“(cathexis) („objekto žavesys“), – tai prisirišimo procesas, kuris verčia mus galvoti (ir net jausti) apie materialinę nuosavybę, kaip „savęs pratęsimą“.18 Šis procesas akivaizdus visur. Mūsų santykiuose su mūsų namais, mūsų automobiliais, mūsų dviračiais, mūsų mėgstamais drabužiais, mūsų knygomis, mūsų kompaktinių diskų (KD) ar skaitmeninių video diskų (SVD) kolekcijomis, mūsų foto nuotraukomis – visi turi šį požymį.

Mūsų prisirišimas prie materialinių daiktų kartais gali būti toks stiprus, kad juos iš mūsų atėmus, patiriame netekties ir praradimo jausmą. „Tuščios rankos tvirtai spaudžia absurdiškus turtus, nes jie yra jungtis gyvenimo grandinėje. Be jų mes tikrai žūsime“,- tvirtino rinkos guru Ernestas Dichteris (Ernest Dichter) knygoje „The Science of Desire“ („Troškimų startegija“).19 (

Kai kurie tų prisirišimų yra trumpalaikiai. Jie įsiliepsnoja akimirksniu, susidūrus su naujovėmis ir taip pat staiga užgęsta, kai tik kas nors kitas patraukia mūsų dėmesį. Kiti išlieka visą gyvenimą. Kartais nuosavybė yra mūsų brangiausių prisiminimų ir jausmų prieglobstis. Jie leidžia mums atpažinti, kas yra šventa mūsų gyvenimuose ir atskirti tai nuo kasdieniškų dalykų.

Tokios rūšies materializmas, nors galbūt su trūkumais, vis tiek siūlo kokį nors religinio nusiraminimo pakaitalą. Kai reikalai sekuliariniame pasaulyje klostosi prastai, turėti tai, ko gali tikėtis, yra labai svarbu. Apsipirkimas pašalinti stresą bus kaip tik..20

Naujovės visame tame neabejotinai vaidina pagrindinį vaidmenį. Žinoma, pirmiausia, naujovės visuomet perduoda informaciją apie socialinę padėtį. Kaip daugiau nei prieš šimtmetį aiškino Torsteinas Veblenas (Thorstein Veblen), „išsiskiriantis vartojimas“ vyksta per naujoves. Daugelį naujausių vartojimo reikmenų ir madų pirmiausiai pasiekia tik turtingieji. Nauji produktai paprastai yra brangūs, nes jų nedaug pagaminama. Jie netgi gali būti sąmoningai pateikiami didesnėmis nei nominaliomis kainomis, kad pritrauktų tuos pirkėjus, kurie pajėgūs mokėti dėl savo socialinio išskirtinumo.21

Po išskirtinumo ateina lenktyniavimas. Socialinis palyginimas – „suspėti su Džonesesu“ arba „būti ne blogesniu už kitus, neatsiliekant nuo Džoneses (Joneses)[2] - sparčiai padidina pasisekusių produktų poreikį ir palengvina masinę gamybą, paversdamas buvusias prabangos prekes prieinamas daugeliui. Ir pats turtas, ir didžiulė materialinių gėrybių įvairovė turi tam demokratizacijos elementą. Tai leidžia vis daugiau ir daugiau žmonių atrasti vėl ir vėl savo socialinį tapatumą, ieškant patikimos vietos visuomenėje.

Tikriausiai būtent šis materialinių daiktų „gausybės ragas“ ir jų vaidmuo nuolatiniame savęs atradime iš naujo yra tai, kas leidžia atskirti vartotojų visuomenę nuo savo pirmtakų. Materialiniai žmogaus darbo produktai visuomet buvo pajėgūs suteikti simbolinę prasmę. Jie dažnai būdavo naudojami nustatyti socialinį statusą. Tik naujovėse ši materialinių artefaktų gausybė buvo taip giliai įtraukta į taip daug socialinių ir psichologinių procesų.

Pasak kai kurių apžvalgininkų šiuolaikinėje visuomenėje simbolinis prekių vaidmuo netgi skiriamas nagrinėti tokius gilius egzistencinius klausimus, kaip - kas mes esame ir kokie yra mūsų gyvenimai. Naujovės čia vilioja teisėtai. Jos siūlo įvairovę ir malonumus: jos leidžia svajoti ir tikėtis. Jos padeda mums išsiaiškinti savo idealaus gyvenimo svajones ir troškimus ir kartais padeda pabėgti nuo nemalonios gyvenimo realybės.22

Taip yra būtent todėl, kad materialiniai daiktai yra su trūkumais, bet kažkodėl mokantys įtikinti mūsų svajonių ir troškimų tarpininkai, kad tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vartojimo kultūra vystosi taip gerai. Vartojimo prekės nutiesia tiltą į mūsų aukščiausius idealus, sako antropologas Grantas Makkrakenas (Grant McCracken). Joms, žinoma, nepasiseka suteikti tikro priėjimo prie tų idealų, tačiau nesėkmės atveju jos palieka atvirą poreikį ateities tiltams ir taip stimuliuoja mūsų apetitą pirkti daugiau prekių. Vartojimo kultūra čia įsiamžina būtent todėl, kad jai pasiseka taip gerai žlugti!23

Ir vėl, labai svarbu prisiminti, kad ši dinamika, jokiu būdu, nesusilpnina mūsų sąryšio su materialinėmis gėrybėmis. Vartojimas mums taip pat yra gyvybiškai svarbus paprastuose materialiniuose dalykuose. Tai susiję su mūsų įprastu kasdieniniu išgyvenimu, taip pat ir su nuolatiniu lenktyniavimu, konkurencija dėl padėties visuomenėje ir „savi-užbaigtumu“. Tačiau tai yra tokia socialinė dinamika, greičiau kylanti,(arba - geriau klestinti) nei fiziologinė, kuri paaiškina, kodėl mūsų materialinių gėrybių troškimas yra toks nepasotinamas. Ir kodėl naujovės mums tokios svarbios.

Naujovės ir nerimas

Viliojantis dalykas atmesti tokią sistemą kaip patologinę. Kai kuria prasme ji tikrai tokia yra. Psichologas Filipas Kušmenas (Philiph Cushman) įrodinėjo, kad išplėstas savasis aš galiausiai yra „tuščias savasis aš“, kuris nuolat nori „būti „pripildytas maistu, vartojimo produktais ir šlove“.24

Tačiau taip pat gyvybiškai svarbu atpažinti, kad ši patologija nėra tik paprasčiausias kokios tai pragaištingos savybės žmogaus psichikoje rezultatas. Iš prigimties mes nesame bejėgiai naivuoliai, perdaug tingūs ar silpni, kad nepajėgtume pasipriešinti manipuliacinių reklamų jėgai. Priešingai – žmogiškasis kūrybiškumas, emocinis intelektas ir sugebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas, susidūrus su nelaime, yra matomi visur, net ir aiškiai patologiško vartotojiškumo akivaizdoje.

Tikriau sakant, kas aiškėja iš šio tyrimo, tai, kad „tuščias savasis aš“ pats yra galingų socialinių jėgų ir šiuolaikinės visuomenės tam tikrų institucijų produktas. Asmenys yra socialinių palyginimų valioje. Institucijos pasidavė vartotojiškumo siekimui. Ekonomika priklauso nuo vartojimo dėl savo pačios išlikimo.

Tikriausia daugiausia iš visų pasakantis dalykas yra gerokai perdaug tobulas atitikimas tarp nuolatinio naujovių vartojimo namų ūkiuose ir nuolatinės naujovių gamybos firmose. Nenustygstančio „tuščio savojo aš“ troškimas yra puikus papildymas nenustygstančioms įmonininko inovacijoms. Naujovių gamybą per kūrybinį griovimą valdo (ir yra valdoma) vartotojų apetitas naujovėms.

Šie du vienas kitą stiprinantys procesai paimti kartu, yra būtent tai, ko reikia,augimą stumti pirmyn. Kaip pastebi ekologijos ekonomistas Daglasas Būsas (Douglas Booth): „Naujovės ir padėties visuomenėje siekiantis vartotojas ir monopolijos siekiantis įmonininkas susijungia kartu, kad suformuotų ilgalaikį ekonominio augimo pagrindą.“25

Tikriausiai nieko nuostabaus, kad šis nekantrumas nebūtinai atneša tikrą socialinę pažangą. Kartais (4 skyrius) jis net pakenkia gerbūviui ir padeda socialinei recesijai. Tam yra kelios gana aiškios priežastys. Tarp jų yra tai, kad tai yra sistema, varoma nerimo.

Išplėstas savasis aš motyvuotas tuščio savojo aš baimės. Socialinis palyginimas valdomas nerimo, kad gali atsidurti nepalankioje padėtyje visuomenėje. Kūrybinį griovimą persekioja baimė likti paskutiniam) lenktynėse dėl vartotojų rinkų. Klestėk arba mirk - tokia džiunglių taisyklė. Taip pat yra ir vartotojų visuomenėje. Čia kartu susijungia prigimtis ir struktūra ir tvirtai užrakina mus į geležinį vartotojiškumo narvą.

Tai nerimą kelianti ir galiausiai patologinė sistema. Bet viename lygmenyje ji veikia. Nesilpnėjantis naujovių siekimas gali pakenkti gerovei. Tačiau sistema lieka ekonomiškai gyvybinga tol, kol jos likvidumas yra apsaugotas ir vartojimas auga. Ji griūva, kai vienas iš jų įstringa.

Šis supratimas suteikia mums aiškiausią numanomo iššūkio rimtumo įžvalgą, pateikiant tikrai darnias gerovės formas. Turbūt pirmiausia ir svarbiausia, kad iššūkis priverčia mus formuoti skirtingų rūšių ekonominę struktūrą. (7 ir 8 skyriai).

Tačiau aišku, kad šios užduoties nepakanka. Mes taip pat privalome rasti kelią per institucinius ir socialinius suvaržymus, kurie mus uždaro į žlungančią sistemą. Ypač būtina nustatyti visuomenės vidinių pakeitimų galimybes – vertybių pakeitimus, gyvenimo būdų pakeitimus, socialinės struktūros pakeitimus – kurios išlaisvins mus nuo žalingos socialinės vartotojiškumo logikos (9 ir 10 skyriai).

Tik per tokius pakeitimus galėsime „atsikabinti“ nuo augimo „kabliuko“, išsilaisvinti nuo negailestingo naujovių srauto, kuris valdo materialinį naudojimą, ir vietoje to pasieksime ilgalaikę gerovę – galimybę klestėti nustatytose ekologinėse ir socialinėse ribose.

7. Keinzienizmas ir

„Žaliasis „Naujasis

politikos kursas“

„Nauja, žalioji ekonomika suteiks augimui naujų jėgų, vėl parodydama pasauliui kelią į gerovę. Kalbama apie protingesnį, darnesnį pasaulio ekonomikos augimo būdą.“

Achimas Štaineris (Achim Steiner)

2008 m. spalis1

Vienas iš labiausiai stulbinančių pasaulinės finansinės krizės, kilusios 2008 metais, bruožų buvo konsensuso laipsnis, kad svarbiausias prioritetas buvo vėl pagyvinti ekonominį augimą. Nuo Tarptautinio valiutos fondo iki Jungtinių Tautų aplinkos programos visos politinio spektro politinės partijos tiek liberalios, tiek ir koordinuojamos rinkos ekonomikos – reikalavo mechanizmų, kurie vėl galėtų „duoti impulsą“ ekonominiam augimui.

Šio konsensuso priežastis yra pakankamai aiški. Ji išplaukia tiesiog iš struktūrinio augimo ekonomikos priklausomumo palaikyti visišką užimtumą. Kai pinigų išleidimas sulėtėja, grėsmingai artėja didelis nedarbas. Firmos praranda verslą. Žmonės praranda darbą. Ir vyriausybė, kuri nesugeba tinkamai reaguoti, greit praras savo postus. Trumpai tariant, moralinė būtinybė išsaugoti darbus ir užkirsti kelią bet kokiai tolesnei griūčiai yra nenuginčijama.

O ką galime pasakyti apie ilgalaikę viziją? Kai tik ekonomika silpsta, iš visų pusių pasigirsta garsus trimitavimas, kviečiantis sugrąžinti ekonomiką „atgal į augimo kelią“. Ir tai yra kvietimas ne tik padidinti BVP. Tai - kvietimas, didžiąja dalimi, skatinti vartojimo augimą: atkurti vartotojo pasitikėjimą ir skatinti išleisti pinigus pagrindinėje prekybos gatvėje. Tai, tiesą sakant, daugiau ar mažiau vieningas kvietimas vėl įkvėpti varomąsias jėgas, aprašytas 6 skyriuje. Jėgas, kurios toliau tęs nedarnų našumą.

Tie, kurie linkę abejoti konsensuso išmintingumu, greitai pasmerkiami, kaip ciniški revoliucionieriai arba šių dienų luditai (naujų technologijų priešininkai). „Mes nepritariame antikapitalistams, kurie mato ekonominę krizę, kaip šansą primesti savo ar tai socialistinę, ar eko-fundamentalistinę utopiją“, riaumojo The Independent on Sunday laikraštis 2008 metų pabaigoje. „Daugeliui mūsų šioje šalyje patinka ilgas ir teikiantis pasitenkinimą gyvenimas dėka liberalaus kapitalizmo: mes netrokštame gyventi valdant darbininkų taryboms“.2

Su tokiu keistai aprengtu vaiduokliu, šmėkščiojančiu virš mūsų, impulsą duodantis vartotojo pasitikėjimas skatinti išlaidas pagrindinėje prekybos gatvėje, atrodo kaip besmegenis. Ir tarpusavio kova tausojama ginčams, kaip tai pasiekti.

Ekonomiką užvedantis impulsas

Visa žiedinės (einančios ratu) ekonomikos esmė (18 paveikslas) yra ta, kad į šį klausimą nėra paprasto atsakymo. Yra daugybė intervencijos dalykų. Bet nė vienas iš jų nėra be rizikos. Trys pagrindiniai „pretendentai“ yra: skatinti verslų ir vartotojų kreditus (pavyzdžiui, mažinant palūkanų normas), didinti žmonių perkamąją galią (pavyzdžiui, mažinant mokesčius), arba didinti visuomenines išlaidas darbams ir infrastruktūrai.

Pirmasis pasirinkimas daugiau ar mažiau charakterizuoja būdą, kaip buvo sukeltas ir ilgą laiką – per 1990-uosius ir ankstyvuosius 2000-uosius metus - proteguojamas vartojimo bumas. Tame yra logikos. Kreditų skatinimas didina firmoms investicinio kapitalo prieinamumą ir tuo pat metu mažina vartotojų skolos išlaidas. Jau matėme, kokie lemtingi yra abu šie dalykai, kai palaikomas vartojimas.

Tačiau lengviau prieinami ir pigesni kreditai taip pat suvadino lemiamą vaidmenį, sukeliant 2008-ųjų pasaulinę finansų krizę (2 skyrius). Pavojus Jungtinei Karalystei – ir daugeliui kitų išsivysčiusių ekonomikų – yra tas, kad jau esame ties vartotojų įsiskolinimo riba ir taip pat susiduriame su staigiai kylančia visuomeninio sektoriaus skola. Bet koks tolesnis šių dalykų stūmimas peržengia finansinio atsargumo ribas.

Palūkanų normų mažinimas mažina ir stimulą taupyti tuo metu, kai santaupų norma faktiškai nesmuko (2 paveikslas). Atrodo, šis kelias yra atokiau nuo firmų ir namų ūkių ekonominio atsargumo paskatinimas.

Iškreiptai, tai galėtų veikti atsigavimo naudai, bent jau trumpą laiko tarpą. Vienas antrojo atvejo pavojų – įdėjus daugiau pinigų į žmonių kišenes – tas, kad vyriausybė negali kontroliuoti, kur tai bus išleidžiama. Recesijos metu, linkę žmonės labiau taupyti. Jei finansiniam saugumui kyla grėsmė, gera mintis šiek tiek atidėti ateičiai. Ironiška, tačiau didesnės santaupos - tai paskutinis dalykas, ko vyriausybės nori, esant tokiai padėčiai, nežiūrint plačiai paplitusio susirūpinimo dėl vartotojų įsiskolinimų lygių.

Tai ekonomistas Džonas Meinardas Keinzas (John Maynard Keynes) vadino „taupymo paradoksu“. Įprastos atsargumo taisyklės visiškai pakeistos. Visiškai normalu, jei recesijos metu kiekvienas asmuo (ar firma) šiek tiek taupo. Bet pasirodo, tai nėra gerai ekonomikai – bent jau tokios sistemos, kokia ji suformuota dabar. Padidėjęs taupymas toliau mažina pagrindinės prekybos gatvės išlaidas, gilindamas ir ilgindamas recesiją.

Belieka trečias atvejis – klasikinė Keinzieno valstybinių (išlaidos visuomeninėms reikmėms) išlaidų programa. Labiausiai žinomas tokio atvejo pavyzdys buvo Franklino Ruzvelto (Franklin D. Roosevelt) 1930-ųjų Naujasis vyriausybės politikos kursas (New Deal), įgyvendintas, tuo metu, kai pasaulis grūmėsi, stengdamasis išvengti Didžiosios depresijos. Šis Naujasis kursas suteikė teisę gauti didžiules investicijas valstybinio sektoriaus darbams. Gal jis ir neturėjo trumpalaikio poveikio, kokio kai kas reikalavo..Faktiškai jis nepadėjo pasiekti visiško ekonominio atsigavimo per dvi pirmąsias Ruzvelto prezidentavimo kadencijas. Tačiau jo ilgalaikis poveikis buvo didžiulis.4

Kaip pabrėžė Polas Kriugmanas (Paul Krugman), 2008 metų Nobelio premijos ekonomikoje laureatas,: „Naujasis kursas per Darbo pažangos administraciją (DPA) (Works Progress Administration [WPA])... puikiai padėjo milijonams amerikiečių, parūpindamas jiems darbą ir valstybinį atlyginimą. Mes iki šiol važinėjame DPA pastatytais keliais ir leidžiame savo vaikus į DPA pastatytas mokyklas.“5 Nieko nuostabaus, kad buvo daug kalbama apie naująjį kursą finansinės krizės metu. Kriugmanas kvietė Keinzieno tipo skatinimui, ekvivalentiškam 4 proc. JAV BVP.6

Žaliasis Naujasis kursas

Įdomiausia šios temos variacija buvo kvietimas palaikyti (pasaulinį) Žaliąjį Naująjį kursą. Jo šalininkai argumentavo: jei valstybinis sektorius ketina išleisti pinigus tam, kad vėl būtų pagyvinta ekonomika, ar nebūtų gerai investuoti juos ir į naujas technologijas, kurių žinome, kad prireiks imantis spręsti 21 amžiaus aplinkos ir išteklių iššūkius?

„Investicijos greit plūs atgal į ekonomiką“, sakė Pavanas Sukdževas (Pavan Sukdhev), Vokiečių banko (Deutsche bank) ekonomistas, vadovaujantis Jungtinių Tautų aplinkos programos (UNEP) Žaliosios ekonomikos iniciatyvos tyrimui. „Klausimas tik, ar jos eis į vakarykštę senąją, trumpalaikę gavybos ekonomiką, ar į naująją žaliąją ekonomiką, kuri spręs naujus daugeriopus iššūkius tuo tarpu sukurdama daugeriopas ekonomines galimybes vargingiesiems ir pasiturintiems taip pat.“7

.

Iki 2009 metų pradžios atsirado tvirtas tarptautinis sutarimas, palaikantis labai paprastą idėją. Ekonomikos atsigavimui reikalingos investicijos. Atidus šių investicijų nukreipimas energetinio saugumo, žemų anglies emisijų infrastruktūrų ir ekologinės apsaugos link suteikia daug privalumų. Tarp jų:

• išteklių išlaisvinimas namų ūkio išlaidoms ir produktyvus investavimas mažinant energijos ir medžiagų išlaidas;

• mūsų priklausomybės nuo importų ir mūsų nesaugumo, būnant trapios energijos tiekimo geopolitikos įtakoje, mažiniams;

• labai reikalingo užimtumo didinimas, plečiant „aplinkos industrijos“ sektorių8;

• pažanga link daug pastangų, reikalaujančių globalinio anglies mažinimo užduočių, reikalingų stabilizuoti pasaulinę atmosferą;

• vertingų ekologinių turtų apsauga ir mūsų gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimas ateities kartoms.

Sutarimas taip pat suformavo aplink atitinkamas žaliojo stimulo paketo užduotis. Kaip pabrėžė JK ministras pirmininkas savo kalboje 2009 metų pradžioje Pasauliniame ekonominiame forume Davose (Davos), „džiugūs žemų anglies emisijų atsigavimo kontūrai jau ryškėja“ ne tik dėl plataus įvairių stebėtojų pasiūlymų, bet ir remiantis daugelio valstybių sudarytais planais.

Per 2008 metus JK pagrindu sudaryta Žaliojo Naujojo kurso grupė (kurios sudėtyje yra verslo, žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų atstovai) pasiūlė, kad išlaidų stimuliavimas turėtų būti nukreiptas į iššūkius-dvynius – klimato kaitą ir energetinį saugumą. Grupė iškėlė pasiūlymus žemų anglies emisijų energetinei sistemai, kuri paverstų „kiekvieną pastatą elektrine“ ir sukurtų bei apmokytų „anglies armijos“ darbuotojus, suteikti žmogiškuosius išteklius plačiai aplinkos pertvarkymo programai“.9

Jungtinių Tautų aplinkos programos (UNEP) pasaulinis Žaliasis Naujasis kursas išplėtė išlaidų sritį, kad investicijos būtų įtrauktos į gamtinę infrastruktūrą: darnųjį žemės ūkį ir ekosistemų apsaugą. Ekosistemos jau teikia pasaulio ekonomikai dešimtis trilijonų dolerių vertės paslaugas.10 Taigi, ekosistemų apsauga ir stiprinimas yra gyvybiškai svarbūs ekonomikos produktyvumui ateityje, pabrėžė UNEP. Jie taip pat kvietė esminėms investicijoms į švarias technologijas, darnųjį žemės ūkį ir darniuosius miestus.

Skatinimo argumentai, nukreipti į energetiką ir anglies emisijas, yra labai stiprūs. Pasaulio energetikos sistemų rekapitalizavimas į žemų anglies emisijų pasaulį bus didžiausias investicijų iššūkis per ateinančius penkiasdešimt metų. Tarptautinė energetikos agentūra (International Energy Agency - IEA) apskaičiavo, kad tarp 2010 ir 2030 metų investicijų, poreikis energetikai, viršys 35 trilijonus dolerių.11 Pateikus dalį šių investicijų ir nukreipus jas konkrečiai atsinaujinančiai energetikai, žemosioms anglies technologijoms ir energetikos efektyvumui, vėliau tai galėtų duoti didžiulius dividendus.12

Ataskaitoje, išleistoje apie 2008 metų pabaigą, Vokiečių bankas (Deutsche Bank) nustatė „žaliąją malonią vietą“ išlaidoms ekonomikos stimuliavimui (biudžetinėms išlaidoms), susidedančioms iš investicijų į energiją tausojančius pastatus, elektros tinklus, atsinaujinančius energijos šaltinius ir visuomeninį transportą. „Viena iš priežasčių, kodėl „žalioji malonioji vieta“ yra patrauklus akcentas ekonominiam stimuliavimui, tai darbo intensyvumas, daugelyje jos sektorių“, tvirtino bankas.13

Masačiusetso (Massachusetts) universiteto Politinės ekonomikos tyrimų instituto, tyrimai palaiko šią nuomonę. Jie nustatė šešias prioritetines investicijų sritis: pastatų modernizavimas, masinis tranzitas/krovinių vežimas geležinkeliu, intelektualus tinklas[3], vėjo energetika, saulės energetika ir naujos kartos biologinis kuras. Autoriai apskaičiavo, kad išleidus 100 milijardų dolerių šiems tikslams per dvejus metus būtų sukurta du milijonai naujų darbo vietų. Kita vertus, – ta pati pinigų suma, paskirta namų ūkių išlaidoms, sukurtų tik 1,7 milijono darbo vietų, o skirta naftos pramonei – mažiau nei 600000 darbo vietų.14

Darbo vietų kūrimo strategijos

Jei reprodukuojami kitur, šie duomenys yra gyvybiškai svarbių idėjų, atitinkamu būdu priartėti prie ekonomikos atgaivinimo, šaltinis. Darbo vietų sukūrimas yra vienas pagrindinių ekonomikos skatinimo programos tikslų. Ekonomikos atstatymui svarbus ne tik darbo vietų kūrimas. Jau pats prasmingas užimtumas yra svarbi klestėjimo sudedamoji dalis (3 skyrius).

Supratimas, kaip geriau apsaugoti darbą yra gyvybiškai svarbus. Galimos kelios strategijos, įskaitant tiesioginį valstybinio sektoriaus kūrimą, finansinę užimtumo skatinimo paramą konkrečiuose sektoriuose, arba netiesioginį darbų palaikymą per poreikių skatinimo priemones.

Užimtumas valstybiniame sektoriuje buvo privilegijuotas Ruzvelto Naujajame kurse. Neskaitant akivaizdžios socialinės naudos suteikiant darbus, valstybinio sektoriaus užimtumas siekia savo „atlygio“ keliais būdais. Pirmiausia, yra nauda ekonomikai iš investicijų į produktyvią infrastruktūrą (pavyzdžiui, kelių statyba Naujajame kurse). Be to, valstybinio sektoriaus darbai sukuria dalį taip vadinamo „socialinio darbo užmokesčio“ – grąžinimą į namų ūkius iš vyriausybės išlaidų atlyginimų sveikatos ir švietimo išmokų bei socialinių patarnavimų forma.15

Stimuliavimo paketai kad galima būtų išeiti iš 2008 metų krizės, palaikė kitų dviejų strategijų mišinį. Konkretūs sektoriai gavo (ar stengėsi gauti) tiesioginę paramą iš vyriausybės eilėje įvairių valstybių. Žinoma, visiškai akivaizdu, kad didžiulės pinigų sumos buvo skiriamos tiesioginei finansinio sektoriaus paramai. 2008 metų pabaigoje visame pasaulyje apytiksliai 7 trilijonai dolerių buvo skirti garantuotiems probleminiams aktyvams, bankų rekapitalizavimui (kapitalo struktūros pakeitimui) ir bandymui atstatyti pasitikėjimą finansiniu sektoriumi bei skatinti skolinimą (2 skyrius).

Aiškių atsigavimo paketų buvo ieškoma (kartais buvo siūlomi) ir kituose sektoriuose. Labiausia pastebėta buvo automobilių pramonė, gavusi tiesioginę paramą tiek JK, tiek ir JAV. 2008 metų pabaigoje JAV vyriausybė suteikė virš 23 milijardų dolerių laiduoti už finansiškai nusilpusius gigantus GM (General Motors) ir Kraislerį (Chrysler).16 2009 metų pradžioje JK vyriausybė pažadėjo finansiškai garantuoti (apdrausti) 2,3 milijardo svarų sterlingų automobilių pramonės paskolas.

Turbūt keisčiausiai 2009 metų pradžioje, sekdami automobilių pramonės laidavimą, į JAV Kongresą, prašydami paramos, kreipėsi JAV pornografijos pramonės atstovai, Amerikiečiai gali apseiti be automobilių ir panašių dalykų, bet jie negali apseiti be sekso“, tvirtino Laris Flintas (Larry Flynt), žurnalo „Hustler“ steigėjas.17 Be abejo, daugiau dėl efektingo reklaminio triuko, nei dėl rimto reikalavimo, šis kreipimasis vis dėlto išryškina didelę finansinės krizės sukeltą netvarką, su panašiu pažeidžiamu ir mažiau pažeidžiamu, lobizmu, tiesioginės paramos savo pragyvenimo klausimu.

Be tiesioginės paramos konkretiems sektoriams platesni fiskaliniai atstatymo paketai buvo sukurti daugelyje valstybių ir ES lygmenyje. Šių paketų užimtumo tikslai buvo pasiekti stengiantis „duoti impulsą“ augimui per mišrias mokesčių mažinimo, socialinių reikmių išlaidas ir visuomenines investicijas.

Pavyzdžiui, JK išankstinėje 2008 metų biudžeto ataskaitoje (Pre-Budget Report – PBR) buvo nustatytos 20 milijardų svarų sterlingų vertės, įskaitant apskaičiuotą 12,5 milijardo £ pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumažinimą ir 3 milijardus £ kapitalinių įdėjimų „perkelto likučio“, fiskalinio stimuliavimo lėšos. 18

Per 2009 m. Amerikos ekonomikos atstatymo ir reinvesticijų įstatymą (American Recovery and Reinvestment Act 2009 – ARRA) Jungtinėse Amerikos Valstijose Obamos administracija pateikė fiskalinio stimuliavimo paketą, tolygų 5 proc. JAV BVP. 787 mlrd. $ paketą sudarė apie 290 mlrd. $ mokesčių sumažinimai ir beveik 500 milijardų $ „apgalvotų ir tikslingai nukreiptų investicijų“: jų tikslas „sukurti ir išsaugoti nuo 3 iki 4 milijonų darbo vietų, duoti impulsą mūsų ekonomikai ir pradėti jos transformavimo procesą 21 amžiui.19

„Žaliosios“ (ekologinės) ekonominio atsigavimo galimybės

Iš esmės, kiekvienas šių skirtingų ekonomikos atsigavimo būdų galėtų turėti „žaliojo stimuliavimo“ komponentą. Valstybinio sektoriaus užimtumas galėtų būti aiškiai nukreiptas į „žaliuosius (ekologiškus) darbus“. Tiesioginė parama finansiniam sektoriui galėtų būti sujungta su sąlygomis (aplinkybėmis) arba investicinėmis priemonėmis, užtikrinti, kad skolinimas pirmiausia būtų nukreiptas į tvarias (darnias) investicijas.20 Sektoriniai laidavimai, tokie kaip tie suteikti automobilių pramonei, galėtų būti teikiami su sąlyga, kad bus nukreipti į ekologiškesnę gamybą ir žemų anglies emisijų priemones.

Praktiškai mažai kas tokio įvyko pradiniuose krizės etapuose. Bet 2009 metų pradžioje „žalioji“ (ekologinė) stimuliavimo koncepcija buvo akivaizdi atsigavimo paketuose visame pasaulyje tokiose šalyje, kaip antai Kinija, Pietų Korėja, Australija ir Danija, JK ir JAV.

JK, pavyzdžiui, „žaliasis stimuliavimo elementas“ buvo įtrauktas į 2008 metų išankstinę biudžeto ataskaitą. Iš viso tai sudarė tik 535 milijonus £, mažiau nei 3 proc. viso paketo, kuris savo ruožtu buvo tik truputį didesnis nei 1 procentas BVP. 300 milijonų £ iš šios sumos buvo skirta sparčiam geležinkelio vagonų pakeitimui naujais. Nedidelė dalis (25 milijonai £) buvo skirta apsaugai nuo potvynių ir vandens infrastruktūrai. Ir tik apie 200 milijonų £ (vos truputį daugiau negu 1 proc. viso paketo) buvo skirta energijos vartojimo efektyvumui žmonių namuose (daugiausiai perkeltos investicijos).

Palyginimui JAV ekonomikos atstatymo ir reinvesticijų įstatymas (jau minėtas ARRA) aiškiai identifikavo apie 130 milijardų dolerių išlaidų (16 proc. bendrojo stimuliavimo) aplinkos apsaugos investicijoms. Į šį skaičių įeina 32 milijardai $ investicijų elektros tinklui, 22 milijardai $ energijos ir anglies taupymui namuose, ir toliau 31 milijardas $ visuomeniniam nekilnojamajam turtui, 19 milijardų $ ekosistemų priežiūrai ir apsaugai nuo potvynių ir 10 milijardų $ visuomeniniam transportui.

Yra rimtų priežasčių abejoti šio santykinai ambicingo JAV plano mastu ir užmoju. Kaip pažymėjome 5 skyriuje, tikėtinos metinės investicijos, reikalingos, kad pasiektume tokį visuomenės lygį, kur būtų žemos anglies emisijos, galėtų būti apie 3 proc. BVP per metus. Jungtinėms Amerikos Valstijoms tai būtų ekvivalentiška „žaliajam“ (ekologiniam) stimuliavimui, kurio vertė apie 400 milijardų $ - tai tris kartus viršija investicijas aplinkai, pateiktas ARRA.

JK atveju tolygios investicijos turėtų būti apie 45 milijardus £ per metus - tai labai žymiai daugiau, nei JK vyriausybė buvo iki šiol pasiūliusi.22 DVK argumentavo, kad yra žymiai didesnės galimybės aukštesniam „žaliojo“ stimuliavimo lygiui, nei dabar manoma, ir identifikavo visą eilę galimų investavimo tikslų. Jie apima:

• ambicingą 20 metų planą modernizuoti esamą būsto fondą, kad jis atitiktų aukštus energetinio efektyvumo standartus;

• žymias investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius, nukreipiant JK, kad iki 2020 metų būtų pasiektas 15 proc. atsinaujinančios energijos rodiklis;

• elektros tinklų sustiprinimą palengvinti decentralizuotas energijos technologijas, remti atsinaujinančios energijos kompanijas ir pagerinti kontrolę;

• automobilių naudojimo sumažinimą, geriau derinant visuomeninį transportą, investuojant į atstumo įveikimą vaikščiojant ir važiuojant dviračiu ir asmeninio kelionių planavimo plėtojimas, skatinti pervežimų perskirstymą tarp transporto priemonių;

• didžiules investicijas į visuomeninio nekilnojamojo turto energijos efektyvumą, kad visoje šalyje visuomeninės paslaugos būtų teikiamos su žemomis anglies emisijomis.

Bet koks ekonomikos atgaivinimo paketas kelia klausimą, kaip tai turi būti apmokėta. Vienas įdomių „žaliųjų“ investicijų paketų bruožų yra tas, kad jie siūlo tiesioginių finansinių įplaukų į ekonomiką potencialą. Šios įplaukos yra labai įvairių formų. Akivaizdu, dažniausia jos susidaro kuro ir išteklių taupymo forma. Pavyzdžiui, kai kurios paprastos priemonės, naudojamos pagerinti šalies būstų energijos vartojimo efektyvumą, atsiperka mažiau nei per dvejus metus.

Kai kurios yra žemesnių socialinių (visuomeninių) išlaidų ir efektyvesnių paslaugų forma. Pavyzdžiui, JK Transporto departamentas apskaičiavo, kad kiekvienas išleistas svaras sterlingų, skirtas automobilių naudojimo mažinimui, sutaupo iki 10 svarų sterlingų ekonomikoje per kuro santaupų, grūsčių mažinimo išlaidas ir žemesnius taršos lygius.

Be šitų lengvų laimėjimų vis dar yra iššūkių, pritraukiant lėšas, reikalingas investuoti į tokias priemones, ypač esant tokiam atšiauriam ekonominiam klimatui. Vokiečių banko (The Deutsche Bank) ataskaita įrodinėja, kad geriausias būdas finansuoti „žaliųjų“ investicijų programą yra per aukcioninę anglies leidimų, pagal ribojimų ir prekybos pramoninių išmetimų kvotomis schemą. Kitaip sakant, iškeliant naują aplinkos apmokestinimo formą. Tuo pat metu ataskaita pripažįsta, kad labiau tikėtinas pasirinkimas trumpalaikėje perspektyvoje yra deficitinės išlaidos.

Tai neabejotinai buvo daugumos ekonomikos atgaivinimo paketų darbinė prielaida, pasiūlyta kaip neatidėliotinas atsakas į 2008 metų krizę. Jie buvo pagrįsti deficitinėmis išlaidomis per trumpą laiką, tikintis stimuliuoti pakankamai stiprų augimą, kad nacionalinė skola vėl būtų sumažinta ilgesniam laikotarpiui. Buvo paskaičiuota, kad per keletą metų JK išankstinio biudžeto ataskaitos (PBR) paketo vertė galėtų pastūmėti JK nacionalinę skolą iki maždaug 60 proc. BVP.24 Jei tai pavyktų, tai savaime būtų ilgalaikis įsipareigojimas.25

Kitas pasirinkimas būtų finansuoti ateities išlaidas per „žaliąsias obligacijas“. Bet kuriuo atveju nuosmukio metu labai tikėtina, kad žmonės taupys. Šių santaupų nukreipimas į fondus, per kuriuos galima pasiekti teigiamas įplaukas, investuojant į „žaliąjį“ ekonomikos atgaivinimą, tam turi dvejopą logiką. Iš vienos pusės, tai pateikia diferencijuotą santaupų produktą, kai polinkis taupyti didelis. Iš kitos pusės, tai investuoja lėšas tiesiogiai į „žaliąjį“ ekonomikos atkūrimą.

Pagaliau, pažangių paslaugų struktūrų, kurios dalijasi energijos atlygiais su namų ūkiais ir investitoriais, galimybės čia turi suprantamą logišką pagrindą. Paprastai manoma, kad toks „energijos paslaugų modelis“ veikia per privataus sektoriaus energijos paslaugas kompanijas. Tačiau taip pat verta atsižvelgti į valstybinio sektoriaus reikalavimą grąžinti dalį nuosavybės teisių į su energija susijusius aktyvus. Yra įstatymais paremtas valstybinis grąžinimo reikalavimas iš valstybinių kapitalinių įdėjimų fondų, nesvarbu kur tie fondai yra nukreipti. Energijos sektoriaus atvejis bent jau yra toks pat tvirtas, kaip ir finansinio sektoriaus atvejis.

Tačiau apibendrinant reikia pasakyti, kad svarbiausia visų šių ekonominio atgaivinimo paketų prielaida yra ta, kad jie vėl sėkmingai skatins vartojimo augimą. Toliau bus dalijamos paskolos, vartotojai išlaidaus, verslas investuos ir toliau tieks naujus produktus, produktyvumas duos pelną ir mašinos ratai vėl ims suktis. Tokia Keinzienizmo logika.26

Atkūrimas čia, kaip paprastai, reiškia verslą. Duoti pirminį impulsą ekonomikos cirkuliariniam srautui ir stebėti jos augimą. Rezultatas (manant, kad jis veikia) bus visiškai nuspėjamas. Verslo inovacija (kuriamoji destrukcija) ir vartotojo poreikis (pozicinės išlaidos) varys vartojimą pirmyn. O su nuo to priklausančiu užimtumu, nėra jokių priemonių , kad kam nors pavyktų nulipti nuo to bėgimo takelio. Grįžtame atgal prie 6 skyriuje identifikuotos struktūrinės aklavietės.

Po atkūrimo

Aišku, kad Žaliojo naujojo kurso šalininkai nesiūlo grįžti prie status quo (faktinės padėties). JK grupė kalba apie „didžiulę transformacinę programą“. JT aplinkos programa (UNEP) taip pat kviečia „transformaciniam mąstymui“. Tačiau iš visų iki šiol siūlytų atkūrimo iniciatyvų galim padaryti išvadą, kad pagrindinis intervencijos tikslas yra atkurti ekonominį augimą. Tai, žinoma, kitoks augimas, Achimo Stainerio (Achim Steiner), UNEP‘o vykdomojo direktoriaus, vadinamas „žaliuoju augimo varikliu“. Bet vis dėlto augimas. „Bet kokios visuomenės išlaidos turėtų būti nukreiptos taip, kad vietinės įmonės duotų naudos, o po to sukurti atlyginimai toliau kurtų išlaidas vartojimo prekėms ir paslaugoms“, įrodinėjo JK grupė.27

Tam tikra žaliojo stimuliavimo rūšis yra labai prasminga tiek išsaugant žmonių darbo vietas, tiek pereinant prie žemų anglies emisijų ekonomikos. Tomis aplinkybėmis, kai žinome, kad visuomeninio sektoriaus išlaidos reikalingos apsaugoti ekonomiką nuo žlugimo, absoliučiai gyvybiškai svarbu tinkamai nukreipti tas išlaidas. Reikalingos didžiulės investicijos darnumui pasiekti. Dabartinė krizė yra būtent tas tinkamas investavimo laikas. Įrodymai liudija, kad užimtumo ir išteklių taupymo nauda galėtų būti žymiai geresnė, negu kitų rūšių išlaidos.

Stimuliavimo priemonės, kurios padeda mažiausiai pasiturintiesiems, yra ypač sveikintinos. Recesijos metu skurdžiausieji neišvengiamai patirs didžiausią smūgį ir jau dabar kovoja su kylančiomis maisto ir kuro kainomis. Pajamų skirtumai JK šiandien yra didesni, nei jie buvo 1980-ųjų metų viduryje.28 Pastaraisiais metais buvo kukliai pažengta į priekį, tačiau mes dar negyvename „stiprioje, sveikoje ir teisingoje visuomenėje“, kaip kad buvo pažadėta JK aukštai įvertintuose Darnaus vystymosi principuose (Sustainable Development principles).

Nelygi visuomenė yra sunerimusi visuomenė, per didelis polinkis į „pozicinį vartojimą“ mažai prisideda prie visuotinės laimės, tačiau žymiai prisideda prie nedarnaus išteklių naudojimo. Žaliasis naujasis kursas, vertas to vardo, aiškiai signalizuoja pokriziniam pasauliui, kad mes esame visai rimtai nusiteikę kovoje su klimato kaita, užkertant kelią išteklių stygiui ir kuriant teisingesnę visuomenę.

Ir dar, yra sudėtinga išvengti išvados, kad po ilgesnio laiko mums reikės kažko daugiau. Ekonomikos grąžinimas prie nuolatinio vartojimo augimo yra numatytoji Keinzienizmo prielaida. Tačiau dėl visų priežasčių, paminėtų ankstesniuose skyriuose, ši sąlyga išlieka nedarni kaip niekada.

Nėra nuoseklios vizijos ekonomikai, pagrįstai vartojimo augimu, kuri pateiktų absoliutų atsiejimą. Sisteminiai augimo varikliai negailestingai stumia mus dar nedarnesnio išteklių naudojimo link. Būtinas kitoks stabilumo užtikrinimo ir užimtumo palaikymo būdas. Reikalinga kitokia ekonomikos struktūra ekologiškai apribotam pasauliui. Tai ta galimybė, prie kurios dabar linkstame.

Atsiprašome, neturime jokio kuro. Ačiū.

8. Makroekonomika

darniam vystymuisi

„Pagal veikiančius makroekonominius mechanizmus, augimas yra vienintelis realus ir tikras atsakymas į nedarbą – visuomenė yra užkibusi ant augimo kabliuko.“

Daglasas Būsas (Douglas Booth),

20041

Kalbant atvirai, augimo dilema užklupo mus tarp noro palaikyti ekonomikos stabilumą ir poreikio mažinti išteklių naudojimą ir emisijas. Ši dilema kyla todėl, kad aplinkos poveikiai „kyla kartu su“ gamybinėmis apimtimis: kuo didesnės gamybinės apimtys, tuo didesnis ekologinis (aplinkos) poveikis - kai kitos sąlygos vienodos.

Žinoma, kiti dalykai nėra vienodi. Ir vyraujančios pastangos išvengti dilemos priklauso būtent nuo šio fakto. Ekonomikai augant dalykai keičiasi. Vienas iš tokių dalykų yra technologinis efektyvumas. Dabar visuotinai pripažįstama, kad technologinis efektyvumas yra tiek ekonominio augimo rezultatas, tiek jį varančioji jėga.

Šalininkai naudoja šį kapitalizmo bruožą sakydami, kad augimas ne tik suderinamas su aplinkos apribojimais, bet tam būtinas. Augimas sužadina technologinį efektyvumą ir taip pat padidėja jo mastas. Visa kas reikalinga pasiekti aplinkos tikslus, yra, kad efektyvumas peržengtų (ir toliau peržengtų ) masto ribas.

Tačiau istoriniai šios strategijos sėkmės faktai neįtikinami (5 skyrius). Pasaulinės emisijos ir išteklių naudojimas vis dar auga. Atidžiau panagrinėjus paaiškėjo, kad tariami anglies emisijų sumažėjimai tokiose valstybėse kaip JK buvo tik skaičiavimo klaidos ir tarpvalstybinių prekybos sandėrių rezultatas. Augimas, kuris žūtbūt reikalingas besivystančiose šalyse, iš esmės daugiausia yra materialinio pobūdžio. Technologinių pokyčių rikošeto efektai dar labiau padidina vartojimą. Trumpai tariant, efektyvumas neaplenkia masto ir nematyti jokių ženklų, kad taip darytų.

Bet tai nereiškia, kad toks perėjimas nėra įmanomas. Priešingai, mes jau matėme, kaip mažai pastangų buvo skiriama tam, kad tai būtų pasiekta. Ir kaip dabartinė ekonomikos krizė pateikia unikalų galimybių langą performuoti mūsų ekonomikas ir investuoti į darnią ateitį.

Tačiau visiškai aišku, kad bus reikalinga kitokia makroekonomika. Tokia, kurioje stabilumas nebepriklauso nuo vis didėjančio vartojimo augimo. Tokia, kurioje ekonominė veikla išlieka ekologinės skalės ribose. Net jei tai neįprasti tikslai, šio skyriaus makroekonomistų tikslas yra parodyti, kad jie yra ne tik reikšmingi, bet ir įgyvendinami.

„Augimo variklio“ keitimas

Pirmiausia, kaip pataria Achimas Štaineris (Achim Steiner), verta ištirti, ar kitoks „augimo variklis“ mums čia padėtų. Ekologiniai ekonomistai jau keletą metų teikė panašius pasiūlymus. Pabrėždamas, kad „vis didesnis išteklių vartojimas dabartinėje paradigmoje savaime yra augimo variklis“. Amerikos akademikas Robertas Eirzas (Robert Ayres) teigia, kad „tiesą sakant, reikalingas naujas augimo variklis, kuris būtų pagrįstas neteršiančiais energijos šaltiniais ir siūlantis nematerialias paslaugas, neteršiančius aplinkos produktus“.2

Panašios vizijos verslo modeliams, pagrįstos produktų-paslaugų sistemomis, buvo siūlomos visur. JK verslo darbo grupė darniajam vartojimui ir gamybai (The UK Taskforce on Sustainable Consumption and Production) akcentavo tokių modelių potencialą sumažinti asmeninės nuosavybės reikalavimus, pagerinti finansinių išteklių panaudojimą ir sumažinti materialinį ekonomikos intensyvumą.3

Iš tikrųjų, tai vis dar yra apeliavimas į atsiejimą. Augimas tęsiasi, kai išteklių naudojimas mažėja. Tačiau čia bent jau yra kažkas panašaus į planą, kaip tokia ekonomika galėtų atrodyti. Tai suteikia mums daugiau idėjų, ką žmonės perka ir ką verslas parduoda šioje naujojoje ekonomikoje. Jos pamatinė koncepcija yra - geriau dematerializuotų „paslaugų“, nei materialinių produktų, gamyba ir pardavimas.

Svarbu pažymėti, kad tai negali būti tiesiog į „paslaugas orientuotos ekonomikos“, kurios apibūdina pirmaujančių šalių ekonomikų plėtrą. Didžiąja dalimi tai buvo pasiekta (kaip matėme 5 skyriuje) sumažinus gamybą, toliau importuojant vartojimo prekes iš užsienio ir plečiant finansinį sektorių tam apmokėti.

Nei tai gali atrodyti kiek panašu į bet ką, kas šiuolaikinėje ekonomikoje dabar laikoma paslaugų sektoriaus veikla. Kai tam priskirti poveikiai yra įvertinti tinkamai, paaiškėja, kad dauguma jų yra bent jau taip ištroškę išteklių, kaip ir gamybos sektoriai. Iš esmės, rekreacijos ir laisvalaikio sektorius turėtų būti pirmasis dematerializacijos kandidatas. Praktiškai, jis atsakingas maždaug už ketvirtadalį visų energijos ir anglies emisijų, priskirtinų JK vartotojams.4

Taigi, kas būtent šioje ekonomikoje yra produktyvi ekonominė veikla ? Tai nėra iškart aišku. Žinoma, „energetinių paslaugų“ pardavimas, o ne energijos tiekimas.5 Mobilumo pardavimas, o ne automobilių. Galbūt perdirbimas, pakartotinis panaudojimas, nuomojimas. Galbūt jogos pamokos, plaukų kirpimas, sodininkystė – tol, kol tam atlikti nereikalingi pastatai, kol tai nėra susiję su paskutine mada ir kol mums nereikia automobilio juos pasiekti. Pavyzdžiui, pirmenybę turėtume teikti kukliai šluotai, o ne šėtoniškam „lapų pūtikui“.

Esminis klausimas yra toks: ar tikrai iš tokių veiklų galite uždirbti pakankamai pinigų, kad ekonomika toliau augtų?6 Tiesa ta, kad mes tiesiog nežinome. Mes dar niekada, jokiu istorijos momentu, negyvenome tokioje ekonomikoje. Bet tai nereiškia, kad negalėtume. Tačiau šiuo momentu tai skamba įtartinai, lyg kažkas Nepriklausomas sekmadienį“ (JK savaitraštis „The Independent on Sunday“) akimirksniu atmestų tai, kaip jurtomis pagrįstą ekonomiką - su vis brangesnėmis jurtomis.

Dinamika, aprašyta 6 skyriuje, visiškai neatrodo paklūstanti kažkokiam įsivaizduojamam lėtinimui. Socialinė logika, masto klausimai ir termodinamikos dėsniai vis dar yra pastebimi pokyčių kliuviniai, pokyčių, kurių tikėjosi tie, pilni gerų ketinimų, kad tolimesnis augimas gali vykti drastiškai sumažinus materialinį intensyvumą.

„Ekonominio augimo idėja, viršijanti fizinius apribojimus, sutapatinant BVP su angelu, yra ekvivalentiška gyventojų skaičiaus augimo fizinių apribojimų viršijimui, mažinant naudojimo intensyvumą, arba žmonių metabolizmą“, rašė ekologijos ekonomistas Hermanas Deilis (Herman Daly) daugiau kaip prieš trisdešimt metų. „Pirmiausiai pigmėjai, po to Tomas Sambs (Tom Thumbs), po to didelės molekulės, po to tyros būtybės. Iš tikrųjų, mums būtų svarbu tapti angelais, kad prasimaitintume iš su angelu sutapatinamo BVP.7

Iš kitos pusės, darbas be augimo taip pat neatrodo patrauklus. Dabartinės ekonomikos aiškiai sukasi apie vartojimo augimą. Politikų ir ekonomistų „receptai“, kaip duoti impulsą augimui recesijos metu, gali skirtis. Tačiau jie visi mano, kad grįžimas prie pagrindinės prekybos gatvės pinigų leidimo – yra tai, ko mes ieškome. Be viso kito, visuotinai priimtu požiūriu, nuo to priklauso struktūrinis stabilumas.

Ir vis dėlto yra dar kažkas keista dėl mūsų nuolatinio atsisakymo pritarti bet kam, tik bet kuria kaina, ne augimui. Pagaliau, juk Džonas Stiuartas Milas (John Stuart Mill), vienas iš ekonomikų kūrimo tėvų, galiausiai pripažino, tiek būtinybę, tiek ir patrauklumą judėti link „pastovios kapitalo ir turto būsenos“, darydamas užuominą, kad tai „nereiškia pastovaus žmogiškosios būsenos gerinimo“. Ir nors Keinzo makroekonomika daugiausia domėjosi išmintingo augimo sąlygomis, jis taip pat numatė laiką, kada „ekonominė problema“ turėtų būti išspręsta ir kad „mes pirmiausia skirsime savo tolesnę energiją ne ekonominiams tikslams“.8

Tuo labiau keista, kad faktiškai nebuvo bandyta plėtoti ekonominį modelį, kuris nesiremtų ilgalaikiu augimu. Hermano Deilio (Herman Daly) novatoriškas darbas bent jau apibūdino stabilios ekonomikos ekologines sąlygas. Pagal Deilį tatai gali būti išreikšta pastoviomis fizinio kapitalo atsargomis, palaikomomis žemo tempo materialiniu naudojimu, kuris yra regeneraciniuose ir asimiliaciniuose ekosistemų pajėgumuose.9

Ko mums čia vis dar trūksta – tai gebėjimo pagal šias sąlygas sukurti ekonominį stabilumą. Mes neturime modelio, kaip bendra makroekonominė „visuma“ (agregatas), (produkcija, vartojimas, investicijos, prekyba, pagrindinis kapitalas, visuomeninės išlaidos, darbas, pinigų masė ir taip toliau) elgsis, kai kapitalas nebebus akumuliuojamas. Nei mūsų modeliai deramai paaiškina makroekonominės visumos priklausomybę nuo ekologinių rodiklių, tokių kaip išteklių naudojimas, atsargos, emisijos ir ekologinis vientisumas.

Trumpai tariant, nėra darnios makroekonomikos, bet yra neatidėliotinas jos poreikis. Faktiškai, šis kvietimas – kurti stiprią darnią makroekonomiką – yra viena svarbiausių šio pranešimo analizės minčių. Kitose pastraipose šio kvietimo aspektai tyrinėjami smulkiau.

Pagrindiniai makroekonominiai dalykai

Pagrindiniai parametrai gali būti išdėstyti pakankamai paprastai. Svarbiausia makroekonominės visumos dalis – dėl kurios, taip sakant, ir kyla visas triukšmas – tai BVP. Ar jis nusipelnė garbingiausios vietos darnioje makroekonomikoje, yra atviras klausimas, prie kurio grįšime vėliau. Tuo tarpu būtų naudinga trumpai išdėstyti kai kuriuos jo ekonominius ypatumus.

Yra trys skirtingi būdai galvojant apie (ir skaičiuojant) BVP. Vienu požiūriu ekonomikoje tai suma visų galutinių išlaidų už prekes ir paslaugas.10 Kitu – jis įvertina bendrą prekių ir paslaugų iš visų našių įmonių visoje šalyje naudojimą (arba pridėtinę vertę). Ir trečiuoju požiūriu – tai suma visų pajamų, kurias uždirbo valstybėje gyvenantys žmonės.11

Visi skirtingi skaičiavimai susiveda prie daugiau ar mažiau tos pačios bendros sumos. Tiesą sakant, faktiškai, į juos gali būti žiūrima, kaip į ekonominio srauto (įvairiuose taškuose) apimčių matavimus visoje cirkuliarinėje ekonomikoje.12

Išlaidomis pagrįstas BVP, taip pat vadinamas „visumos paklausa“ (agregato paklausa), yra sudarytas iš privataus vartotojo išlaidų, visuomeninių išlaidų, bendrųjų investicijų į fiksuotą (pagrindinį) kapitalą ir grynojo (neto) eksporto.13 Sakoma, kad ekonomika subalansuota, jeigu visumos paklausa atitinka visumos pasiūlą (kartais vadinama nacionalinėmis pajamomis).

Įprastinėje makroekonomikoje nacionalinės pajamos yra nustatomos per „produkcijos funkciją“, kuri mums paaiškina, kiek (piniginiu atžvilgiu) ekonomika pajėgi gaminti, esant bet kokioms įdėtoms gamybos faktorių sąnaudoms. Dažniausiai manoma (kaip mes matėme 6 skyriuje), kad nacionalines pajamas varantys veiksniai yra kapitalas, darbas ir technologinis efektyvumas.14

Ekologijos ekonomistai įrodinėja, kad ši gamybos funkcijos forma yra nepakankama, kadangi ji nekreipia aiškaus dėmesio į materialinius išteklius ir tiekia besąlygišką prielaidą, kad galima pakeisti skirtingus produkcijos veiksnius neribotam laikui. Vienas būdų tai sureguliuoti galėtų būti atvirai įtraukti energiją (arba kitus materialinius išteklius) į gamybos funkciją ir taip pat suvaržyti pakeitimo galimybes.15

Tačiau įprasta makroekonominė formuluotė išvis neturi aiškios nuorodos į materialinę arba ekologinę ekonomikos bazę. Neabejotinai tiek vartojimo prekės, tiek ir kapitalo prekės sudaro materialinius išteklius. Taigi, tam tikru mastu tai būdinga tiek paklausos pusei, tiek ir pasiūlos pusei (gamybos funkcijoje). Tačiau tai matuojama tik pinigine išraiška ir todėl paprastai nepateikia jokios aiškios nuorodos į materialinius srautus, reikalingus jiems sukurti.

Bendro pobūdžio BVP kritika yra jo nesugebėjimas tinkamai apskaičiuoti aktyvų bazės pasikeitimus, net kai kalba eina apie finansinius aktyvus. Bendrosios pagrindinio kapitalo investicijos yra išmatuojamos. Tačiau pagrindinio (akcinio) kapitalo nusidėvėjimas yra neįvertinamas ir todėl BVP beveik visiškai nesugeba įvertinti įsiskolinimo lygių, nustatytų 2 skyriuje.16

Neskiriama dėmesio BVP išlaidoms, susijusioms su gamtinio kapitalo degradacija dėl ekonominės veiklos, arba per aplinkos emisijų poveikį, arba per gamtinių išteklių išeikvojimą. Ir, priešingai, yra visa eilė dalykų, kurie įtraukti į BVP – išlaidos dėl transporto grūsčių, naftos išsipylimų ir, pavyzdžiui, vietos sutvarkymo po automobilių avarijų - tai tikrai neturėtų būti įskaityta, kaip papildomos žmogiškojo gerbūvio išlaidos.

Šios rūšies įprastinės makroekonomikos nenormalumai jau seniai buvo ekologijos ekonomistų ir kitų kritikos centre. Situacijai ištaisyti gamtinių įvertinimų papildymui ir koregavimui buvo pateikta daugybė pasiūlymų. Pavyzdžiui, yra stiprus argumentas kai kurių gamtinės aplinkos teikiamo paslaugų srauto atsiskaitymų įskaitymo naudai ir išskaitymo taip vadinamų „gynybinių“ išlaidų.17

Mes grįšime prie šių politinių pasiūlymų 11 skyriuje. Čia pagrindinis tikslas yra ištyrinėti svarbiausius makroekonominius rodiklius ir suprasti jų tarpusavio ryšius. Pagrindinis šių ryšių elementas yra balansas tarp pasiūlos ir paklausos, ir šio balanso svarba darbo užimtumui.

Kaip mes jau matėme (6 skyrius), kai paklausa krinta, firmų pajamos mažėja, o tai lemia darbo vietų praradimą ir investicijų mažėjimą. Sumažėjusios investicijos lemia pagrindinį kapitalo mažėjimą, kuris, kartu su mažesnėmis darbo sąnaudomis, savo ruožtu sumažina ekonomikos gamybinį pajėgumą. Mažėjant gamybos apimtims, su mažesniu pinigų kiekiu ekonomikoje, visuomeninės pajamos taip pat mažėja, tampa sunkiau išmokėti skolas – ir sistema turi tendenciją tapti nestabilia.

Tačiau ar tai turi taip veikti? Ar galima pertvarkyti įprastinius makroekonominius rodiklius taip, kad būtų sumažinta augimo būtinybė ir būtų išlaikytas ekonominis stabilumas? Vienas potencialių tyrinėjimo būdų yra bandymas stabilizuoti ekonomikos apimtis, keičiant pagrindinių rodiklių (tokių, kaip vartojimas, investicijos, visuomeninės išlaidos ir taip toliau) vaidmenį, arba jų santykinę reikšmę pagrindinio makroekonominio modelio viduje.

Lėtai augančios ekonomikos beieškant

Stebėtina, tačiau beveik visai nėra literatūros, kurioje būtų bandyta nagrinėti šią užduotį. Ryškiausia išimtis - Kanados ekonomisto Piterio Viktoro (Peter Victor) atliktas mokslinis darbas, kuris buvo pristatytas ir detaliai aptartas dviejuose seminaruose, surengtuose DVK projekto Kitaip apibrėžta gerovė (Redefining Prosperity) kurso metu.18

Darbe buvo panaudotas sąveikaujančių sistemų modelis, ištirti galimybę pasiekti stabilią, bet ne augančią ekonomiką. Modelis sukalibruotas pagal statistinius duomenis, atitinkančius pagrindines makroekonomines funkcijas Kanados ekonomikoje: produkcija, vartojimas, valstybinės išlaidos, investicijos, užimtumas, prekyba ir taip toliau. Šių ir specifinių (konkrečių) prielaidų pagrindu apie ateitį Viktoro modelis įvertina nacionalines pajamas, apskaičiuoja fiskalinį balansą ir seka nacionalinio įsiskolinimo eigą per 30 metų laikotarpį iki 2035 metų. Modelis taip pat numato nedarbo, šiltnamio efekto dujų emisijų ir skurdo lygius.19

Keičiant pagrindinių sąnaudų rodiklius, ypatingai tuos, kurie yra žinomi kaip augimo varomosios jėgos, tokios kaip darbo jėgos dalyvavimas ir investavimo normos – modelis gali būti panaudojamas sudaryti įvairiems Kanados ekonomikos ateities veiksmų planams. Jis taip pat gali iliustruoti tų veiksmų planų aplinkos ir socialines implikacijas (padarinius). 19 paveikslas rodo vieną iš tokių bandymų.

Šis veiksmų planas neabejotinai pasiekia BVP stabilizavimą. Pagal įprastinę verslo strategiją galima tikėtis, kad pajamų lygiai per 30 metų išaugs iki 80 procentų. 19 paveiksle matome, kad pajamos vienam asmeniui yra tik vos 10 procentų aukštesnės 2035 metais, negu jos buvo 2005 metais. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos šiek tiek nukrito, daugiausia dėl gamybos sumažėjimo. Tačiau šis kritimas yra žymiai, mažesnis, nei to reikėtų 450 ppm stabilizavimo veiksmų planui.

Kas dar labiau kelia nerimą, tai, kad pajamų stabilizavimas buvo pasiektas tik laipsniško nedarbo kilimo bei kritimo, didėjančio skurdo ir greitai didėjančios valstybinės skolos kaina. Trumpai tariant, šis veiksmų planas vaizduoja nemalonią socialinio (ir ekonominio) griuvimo formą, kurios politikai bijo labiausiai.

[pic]

19 pav. Silpno augimo veiksmų planas Kanadai: griuvimas

20 paveikslas vaizduoja sėkmingesnes ekonomikos stabilizavimo pastangas. Šiuo atveju pajamos stabilizuojamos aukštesniu lygiu BVP vienam asmeniui yra apie 70 procentų aukštesnis 2035 metais, negu tai buvo 2005 metais. Bet augimas šiame veiksmų plane daugiausiai vyksta per pirmuosius 20 metų. Kai pasiekiamas ekonominis stabilumas, pajamų augimas palaipsniui mažėja pradedant nuo 1,8 procento per metus iki mažiau kaip 0,1 procento per metus. Per paskutiniuosius metus nacionalinės pajamos yra veiksmingai stabilizuojamos.

Tačiau įsidėmėtina, kad tai buvo pasiekta nekeliant pavojaus ekonominiam ir socialiniam stipriam darnumui. Nedarbas ir skurdas sumažėjo perpus. BVP skolos koeficientas nukirto 75 procentais. Nors jis krito šiek tiek nepasiekęs 450 ppm stabilizavimo tikslo; Kanada pasiekė (25 metais pavėlavusi!) savo „Toronto užduotį“ - 20 procentų sumažino šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. 20

Dviejų veiksmų planų rezultatų skirtumai stulbinantys. Tačiau kokio pobūdžio prielaidos ir politiniai įsikišimai skiria „griuvimo“ veiksmų planą, parodytą 19 paveiksle, ir „stipraus darnumo“ veiksmų planą, parodytą 20 paveiksle? Kaip 20 paveiksle buvo išvengta 19 paveiksle parodyto griuvimo?

Didžiausią poveikį darantys veiksniai, tai pokyčiai investicijų ir darbo rinkos struktūroje. Grynosios verslo investicijos yra sumažintos stipraus darnumo veiksmų plane, ir tai buvo investicijų perkėlimas iš privačių į visuomenines gėrybes, įgyvendintas per mokesčių ir valstybinių išlaidų pokyčius. Darbo jėgos buvo stabilizuotos iš dalies pasitelkiant demografinius pokyčius, ir iš dalies pasitelkiant politiką, nukreiptą į bendro gyventojų skaičiaus stabilizavimą.

[pic]

20 pav. Silpno augimo veiksmų planas Kanadai: stiprus darnumas

Gal svarbiausia tai, kad stipraus darnumo veiksmų plane išvengta nedarbo mažinant tiek bendrą, tiek ir vidutinį darbo valandų skaičių. Daroma prielaida, kad darbo našumas turėtų didėti. O tai, per jau aptartą logiką (6 skyriuje), paprastai lemia prieinamo darbo mažėjimą. Bet čia nedarbo išvengiama tolygiau paskirstant darbą tarp turimos darbo jėgos.

Tai svarbus rezultatas. Žalingo nedarbo, kuris atsiranda dėl recesijos, galima išvengti, tolygiau paskirstant darbą tarp gyventojų.

Darbo savaitės mažinimas yra paprasčiausias ir dažniausiai minimas struktūrinis sprendimas iššūkiui,palaikyti visišką užimtumą, nedidinant gamybos apimčių. Tam yra tam tikras precedentas, pavyzdžiui, iš tam tikrų Europos valstybių politikos darbo srityje.21 Tačiau verta paminėti, kad yra kitų, radikalesnių pasiūlymų, kaip reorganizuoti darbą, siekiant užtikrinti teisingumą ir skatinti kūrybinį dalyvavimą visuomenės gyvenime. Tai apima pagrindinių (arba piliečio) pajamų įvedimą.22

Viena iš Piterio Viktoro (Peter Victor) modelio stiprybių yra ta, kad jis atrodo ir veikia puikiai, kaip tradicinė makroekonomika. Tiesą sakant, visumos paklausai vis dar daro poveikį vartojimas (nors ir nėra sąlygotas vartojimo augimo). Vartojimo išlaidos sudaro beveik 60 % BVP tiek baziniais (2004) metais, tiek ir paskutiniaisiais 2035. Vis dėlto tarp kitų paklausos pusių rodiklių balansas pasikeitė. Tiksliau, verslo investicijos mažėja nuo mažiau nei 20 % BVP 2004 metais iki 12 % 2035 metais. Valstybės išlaidos ir grynas eksportas auga.23

Kitaip sakant, ką demonstruoja Viktoras yra tai, kad čia gali būti daugiau vietos, nei paprastai manoma, netgi įprastoje sistemoje, siekiant stabilizuoti ekonominę produkciją. Tai nereiškia, kad tokius pokyčius lengva įgyvendinti.24 Pavyzdžiui, darbo dienos sutrumpinimas reikalauja atidžios politikos ir gali pavykti tik esant tam tikroms sąlygoms. „Viena pagrindinių vykdomos darbo laiko politikos prielaidų Vokietijoje ir Danijoje“, rašo sociologas Gerchardas Bošas (Gerhard Bosch), „buvo stabilus ir santykinai lygus uždarbio pasiskirstymas“.25 Tą patį galima pasakyti ir apie investicijų ar mokesčių kitimo restruktūrizacijos politiką.

Reikalas tas, kad netgi santykinai įprastinėse makroekonominėse sistemose, galimos įvairios pagrindinių kintamųjų (rodiklių) konfigūracijos. Šios konfigūracijos pateikia skirtingus rezultatus. Kai mūsų tikslas yra ir pasiekti ekonominį stabilumą, ir išlikti ekologinėse ir išteklių ribose, tai yra neabejotinai svarbus rezultatas.

Kitas įnašas į projektą Kitaip apibrėžta gerovė iliustruoja tą patį dalyką. Naudodami hipotetinį imitacinį modelį italų ekonomistai Simonė d‘Alesandro (Simone d’Alessandro) ir Tomazo Luczati (Tommaso Luzzati) išnagrinėjo problemą, susijusią su perėjimu nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių energijos šaltinių.26

Kaip jau buvo minėta (7 skyriuje) šis pereinamasis laikotarpis pareikalaus didelių naujų investicijų.27 Tačiau turime pasiekti pusiausvyrą. Jei investuojame per lėtai, ištekliai baigsis anksčiau nei rasime alternatyvas. Degalų kainos staigiai pakyla ir ekonomikos bankrutuoja. Jei investuojame per greitai, rizikuojame, kad ekonomika sulėtės tiek, kad ištekliai, reikalingi tolesnėms investicijoms bus nepasiekiami. Pagal D'Alesandro (D‘Alessandro) ir jo kolegas, išvada - siauras "darnumo langas", per kurį ekonomika turėtų praeiti, jei jai pasiseks sėkmingai pereiti į neiškastinio kuro pasaulį.

Nemažiau svarbu, kad šis "darnumo langas" būtų praplatintas, jei balansas tarp vartojimo ir investicijų ekonomikoje pasikeičia. Ypač jei santaupų koeficientas padidėja ir daugiau nacionalinių pajamų skiriama investicijoms, pagal šį tyrimą, galima lanksčiau pasiekti pereinamąjį laikotarpį.28

Ekonomika, paremta ne tik vartojimu

Vėlgi, tai labai svarbi įžvalga. Numatytoji prielaida - vartojimas nėra vienintelis ir pagrindinis tikslas, tačiau pagrindinė ekonomikos augimo varomoji jėga. Investicijos taip pat yra labai svarbios. Tačiau jų vaidmuo daugiausia yra skatinti inovacijas, reikalingas didinti vartojimo srautus ateityje. Valstybinio sektoriaus išlaidos dažnai laikomos "būtinu blogiu" – tai taisyti rinkos sutrikimus ir teikti bazinę socialinę apsaugą mažiau pasiturintiems.

Lengva pamatyti, kaip mes galiausiai užbaigėme šią labai konkrečią ir gana siaurą makroekonomikos viziją: pirmiausia dėl glaudaus atitikimo tarp vartojimo augimo ir gyvenimo lygio; ir vėliau dėl struktūrinės ir socialinės aplinkos.

Bet vizija nebuvo sėkminga. Vartojimo augimas kenkia ateities gerovės pagrindui ir netgi nesisieja su dabartiniu gerbūviu. Investicijos dabar reikalingos labiau nei bet kada. Ne skatinti vis didesnį vartojimą ateityje, bet kurti naujas infrastruktūras, atlikti perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir įvykdyti pagrindinius aplinkos ir socialinius tikslus. Ir valstybinis sektorius, toli gražu ne laisvosios rinkos "iškraipymas“, turi atlikti neabejotinai lemiamą vaidmenį pereinamuoju laikotarpiu.

Rinkų žlugimo metu, kaip tai įspūdingai įvyko 2008 metais, valstybė aiškiai pasirodė, kaip gyvybiškai svarbus „pirmasis išsigelbėjimas“. Bet, kaip rodo šio skyriaus tyrimas, valstybinis sektorius taip pat turi aktyviai dalyvauti ginant makroekonominį stabilumą, pateikiant visuomenines gėrybes, investuojant į ir tvarkant ilgalaikės infrastruktūros aktyvus, ir bendrai kuriant darnaus vartojimo atmosferą (10 skyrius).29

Trumpai tariant, būtina nedelsiant peržiūrėti tradicinėse makroekonomikose įtvirtintas prielaidas ir neabejotinai yra potencialas išnagrinėti tą galimybę. Perspektyvu, kad jau galima padaryti tinkamą spėjimą apie kai kurias naujųjų darnumo makroekonomikų charakteristikas.

Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai dar vis bus aktualūs. Žmonės vis dar pirks ir vis taupys. Įmonės vis dar gamins prekes ir teiks paslaugas. Vyriausybė vis dar rinks mokesčius ir išleis juos visuomenės interesams. Tiek privatus, tiek ir valstybinis sektoriai vis dar investuos tiek į fizinio, žmogiškojo, tiek ir socialinio kapitalo išteklius.

Tačiau nauji makroekonominiai rodikliai tikrai turi būti įtraukti į darbą. Beveik neabejotinai jie apims rodiklius, atspindinčius ekonomikos, energijos ir išteklių poreikį. Taip pat jie gal būt galėtų apimti ir rodiklius, atspindinčius gamtinio kapitalo ekologines paslaugas ar atsargas.30

Ir čia, matyti, yra svarbių skirtumų netgi ten, kur veikia įprastiniai rodikliai. Balansas tarp vartojimo ir investicijų, balansas tarp valstybinio ir privataus sektorių, įvairių sektorių vaidmuo, produktyvumo gerinimo būdai, rentabilumo sąlygos. Visa tai, tikriausiai, turi būti persvarstyta.

Investicijos, žinoma, atliks neabejotinai gyvybiškai svarbų vaidmenį. Jei įsiskolinimas bus kontroliuojamas, tai rodo, kad bus reikalingos skirtingos santaupų proporcijos. Ir kad visuminėje paklausos funkcijoje tikėtinas skirtingas balansas tarp vartojimo ir investicijų. Be to, šių investicijų lygis ir pobūdis beveik neabejotinai reikalauja skirtingo balanso tarp valstybinio ir privataus sektoriaus investicijų.

Verta išnagrinėti šį paskutinį punktą toliau. Tradicinė investicijų funkcija (6 skyrius) suformuota apie darbo produktyvumą. Tikėtina, kad šio vaidmens svarba sumažėja. Inovacijos ir toliau bus gyvybiškai svarbios, bet jos turės būti atidžiau nukreiptos darnumo tikslų link. Tiksliau sakant, investicijas reiks sutelkti į išteklių produktyvumą, atsinaujinančią energetiką, švarias technologijas, žaliąjį verslą, klimato adaptaciją ir ekosistemų priežiūrą bei apsaugą. Tai yra kai kurie dalykai, kurie iškyla iš bendro sutarimo dėl pasaulinio Žaliojo naujojo kurso (7 skyrius).

Ko dar nežinome – tai kaip priversti šių investicijų pobūdį ir mastą veikti. Pagal keinzienizmo teoriją manoma, kad investicijos turi „multiplikatoriaus“ efektą, nes jis stimuliuoja tolesnį vartojimą.31 Tai galioja įprastai sutelktoms verslo investicijoms. Tačiau darnių investicijų pobūdis ir mastas yra labai skirtingas.

Investicijos į išteklių produktyvumą ne visuomet atneša pajamas, nebent santykinė darbo ir medžiagų kaina keičiasi iš esmės. Kai kurios investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius duos pelną tik per daug ilgesnį laiko tarpą, negu tikisi tradicinės finansinės rinkos. O investicijos į ekosistemų apsaugą ir priežiūrą gali išvis neatnešti įprastinio finansinio pelno, net jeigu jos saugo gyvybiškai svarbias ekosistemų teikiamas paslaugas ateičiai ir taip pat gali prisidėti prie užimtumo.

Pernelyg supaprastinti receptai, kuriais investicijos prisideda prie ateities produktyvumo, čia neveiks. Investicijų pobūdis ir sąlygos turės pačios pasikeisti. Investicijos į ilgalaikes infrastruktūras ir visuomenės prekes turės būti įvertintos atsižvelgiant į įvairius kriterijus. 2 priede pateikiamas naujųjų makroekonominių investicijų struktūros planas, pagrįstas šiais rodikliais.

2 priede ypatingas dėmesys, skiriamas pasiūlos ir paklausos suderinimo problemai šiomis naujomis sąlygomis. Investicijos ekosistemų priežiūrai (pavyzdžiui) prisidedant prie visuminės paklausos, tačiau neįnešant tiesioginio indėlio į visuminę pasiūlą – bent jau pagal įprastinės produkcijos funkcijos prielaidas. Investicijos gali būt gyvybiškai svarbios aplinkos vientisumo išsaugojimui. O tai savo ruožtu gyvybiškai svarbu palaikant gamybą per visą ilgą laikotarpį. Tačiau trumpuoju laikotarpiu jos, atrodo, „sugers“ pajamas be gamybos apimčių didinimo.32

Įprastinėje augimu paremtoje ekonomikoje tai yra problemiška. Darnioje ekonomikoje tokias investicijas reikia nagrinėti, kaip svarbų makroekonominės struktūros komponentą. Tačiau, šiuo momentu priemonės šiai dinamikai tinkamai analizuoti dar neegzistuoja, net jei būtų tinkama politinė valia įgyvendinti tokią strategiją. Prie tų politikos implikacijų grįšime 11 skyriuje.

Šiuo metu šio skyriaus tikslas buvo parodyti, kad nauja darnumo makroekonomika ne tik būtina, bet ir įmanoma. Pradžioje privalome išlaisvinti nuo prielaidos, kad tik nesibaigiantis vartojimo augimas tėra vienintelis galimo stabilumo pagrindas, ir aiškiai nustatyti sąlygas, kurios apibūdina darnią ekonomiką.

Šios sąlygos vis dar reikalaus griežto ekonominio stabilumo. Galbūt „stiprus sugebėjimas atsigauti būtų tikslesni žodžiai apibūdinti tai, ko čia reikalaujama. Darnioji ekonomika privalo būti pajėgi pasipriešinti išoriniams smūgiams (sukrėtimams) ir išvengti vidinių prieštaravimų, kurie sukėlė chaosą praėjusiais metais.

Bet reikalavimą stipriam sugebėjimui atsigauti bus būtina papildyti sąlygomis, kurios yra nukreiptos į paskirstymo teisingumą, taiko darnius išteklių našumo lygius ir apsaugo labai svarbų gamtinį kapitalą.

Kalbant naudojamais terminais, ši naujoji makroekonomika pareikalaus didesnių investicijų į visuomenines infrastruktūras, darnias technologijas ir ekosistemų priežiūrą. Tikėtina, kad tai pareikalaus skirtingo balanso tarp visuomenių ir privačių prekių. Tai pareikalaus iš mūsų iš naujo persvarstyti produktyvumo ir rentabilumo koncepcijas. Svarbiausia, kad naujos darnumo makroekonomikos bus ekologiškai ir socialiai suprantamos, padarys galą ekonomikos atskyrimo nuo visuomenės ir aplinkos beprotybei.

9. Klestėti

neperžengiant ribų

Turime sugrąžinti visuomenei gilesnį gyvenimo prasmės suvokimą. Nepasitenkinimas daugybėje gyvenimų privalo mus įspėti, kad vien tik sėkmės nepakanka. Materialinė sėkmė mus atvedė į keistą dvasinį ir moralinį bankrotą.

Benas Okri (Ben Okri)

2008 m. spalis1

Ekonomikos stiprinimas - tai tik problemos dalis. Nagrinėti vartotojiškumo socialinę logiką taip pat yra gyvybiškai svarbu. Ši užduotis, toli gražu, nėra paprasta – daugiausiai dėl būdo, kuriuo materialiniai daiktai taip giliai įpinti į mūsų gyvenimo audinį.

Gerovė nėra materialinių turtų sinonimas. Gerovės reikalavimai peržengia materialinio pragyvenimo ribas. Tikriau sakant, gerovė susijusi su mūsų gebėjimu su mūsų gebėjimu klestėti: fiziškai, psichologiškai ir socialiniai. Be vien tik pragyvenimo ar išlikimo gerovė priklauso nuo mūsų gebėjimo prasmingai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Ši užduotis yra tiek socialinė ir psichologinė, kiek ir materialinė. Tačiau patraukli mintis, kad (kai mūsų materialiniai poreikiai patenkinti) mes galėtume apseiti be materialinių dalykų merdi dėl paprasto, bet galingo fakto: materialiniai daiktai suteikia gyvybiškai svarbią kalbą, kuria mes bendraujame vieni su kitais apie dalykus, kurie yra tikrai svarbūs: šeimą, tapatybę, draugystę, bendruomenę, gyvenimo tikslą.

Čia neabejotinas galvosūkis. Jeigu bendravimas tikrai svarbus dalykas, o materialiniai daiktai suteikia kalbą, kuri tą bendravimą palengvina, tuomet turtingesnės visuomenės privalo tai parodyti akivaizdžiau. Iš tikrųjų pasirodo yra priešingai. Roberto Putnamo (Robert Putnam) novatoriška knyga „Bowling Alone“ (Boulingas vienam) pateikė daug bendruomenės irimo visoje JAV įrodymų.2

Socialinė recesija

Šiuolaikinė Vakarų visuomenė, atrodo, yra „socialinės recesijos“ gniaužtuose. Dėl to stebėtinai sutaria plataus politinio spektro jėgos. Džonatanas Razefordas (Jonathan Rutherford) (iš kairiųjų politinių jėgų) ir Džesis Normanas (Jesse Norman) (iš dešiniųjų politinių jėgų) abu pateikė to įrodymus projekte „Kitaip apibrėžta gerovė“.. Rezerfordas pabrėžė augančius nerimo ir klinikinės depresijos mastus, augantį alkoholizmą ir besaikį gėrimą bei moralės darbe mažėjimą. Normanas akcentavo bendruomenės iširimą, pasitikėjimo visuomenėje praradimą ir kylančią politinę apatiją.3

Du autoriai nesutarė dėl socialinės recesijos priežasčių. Pagal Rezerfordą pagrindinis kaltininkas yra didėjanti visuomeninių prekių komoditizacija( ir socialinės nelygybės didėjimas; tai sukėlė pats kapitalizmas. Pagal Normaną – tai vyraujantis „didelės“ vyriausybės poveikis žmonių gyvenimuose. Atitinkamai ir jų receptai problemai išspręsti skiriasi. Tačiau dėl socialinės recesijos egzistavimo nesutarimų yra daug mažiau.

Šio fenomeno mastas skirtingose valstybėse aiškiai skiriasi. Duomenys paskutiniame Europos socialinės apžvalgos (European Social Survey) modulyje, skirtame įvertinti gerbūvį, iliustruojantis šį dalyką. 21 paveikslas rodo skirtingus pasitikėjimo ir bendrystės lygius, patirtus respondentų 22 Europos šalyse. Šalys, kurių balai aukščiausi (pvz., Norvegijos) patiria aukštesnius pasitikėjimo ir bendrystės lygius, nei šalys, kurių balai žemesni (pvz., JK).

Paprastai sutariama, kad bent jau kai kurios pasitikėjimo žlugimo priežastys glūdi geografiniame bendruomenės irime. Šefildo universiteto (Sheffield University) studija BBC patvirtina šią tendenciją Jungtinėje Karalystėje. Panaudojus indeksą geografinei bendruomenei matuoti skirtinguose BBC regionuose, studija atskleidė žymius pasikeitimus Britų visuomenėje nuo 1970 metų pradžios. Vidutinės pajamos padvigubėjo per 30 metų laikotarpį. Tačiau Šefildo „vienatvės indeksas“4, nustatytas kiekviename regione, padidėjo. Faktiškai, pagal vieną pranešimo autorių, „net silpniausios 1971 metų bendruomenės buvo stipresnės už bet kurią bendruomenę dabar“.5

Didėjantis po vieną gyvenančių žmonių, skaičius, turi daug skirtingų priežasčių, įskaitant esminį - skyrybų skaičiaus padidėjimą tarp 1971 ir 2001 metų.6 Darbo autoriai skirtumus per šį laikotarpį daugiausia susieja su mobilumu. „Padidėjęs turtas ir pagerėjusios galimybės naudotis transportu suteikė žmonėms galimybes paprasčiau keliauti į darbą, išeiti į pensiją, eiti į mokyklas, naujai gyventi“, praneša BBC. Jie dar galėjo paminėti, kad darbo mobilumas yra vienas aukštesnio produktyvumo reikalavimų augančioje ekonomikoje.7

Kitaip tariant, tam tikras pokyčių atsakomybės laipsnis, atrodo, yra priskirtinas pačiam augimui. Kaip klestėjimo įrodymas, tai neatrodo gerai. Ir tai tampa dar sunkiau suprantama, kodėl turtingos šalys toliau siekia materialinio augimo.

[pic]

21 pav. Pasitikėjimas ir bendrystė 22 Europos valstybėse.8

Gyvenimas be gėdos jausmo

Įdomu, kad Senas priartėjo prie šio galvosūkio sprendimo, savo ankstyvajame darbe apie „pragyvenimo lygį“. Ten jis teigė, kad materialiniai poreikiai fiziologiniam klestėjimui yra gana panašūs visose visuomenėse. Galiausiai, bazinis žmonių metabolizmas žmonių giminėje perdaug nesiskiria. Tačiau svarbiausia, tvirtino Senas, jog materialiniai poreikiai, susiję su socialiniais ir psichologiniais gebėjimais, skirtingose visuomenėse gali labai skirtis.

Jo argumentai sugrąžina prie Adamo Smito (Adam Smith) supratimo apie gėdos svarbą visuomeniniame gyvenime. „Lininiai marškiniai, pavyzdžiui, kalbant iš esmės, gyvenime nėra būtini“, rašė Smitas knygoje „The Wealth of Nations“ („Tautų turtas“). „Tačiau šiais laikais didžiojoje Europos dalyje gan geram padieniui darbininkui pasirodyti viešai be lininių marškinių turėtų būti gėda“, kurių neturėjimas reikštų gėdingą skurdo lygį, kuriame, kaip manoma, galima atsidurti tik dėl labai blogo elgesio“.9

Senas praplečia šį argumentą į platesnį produktų asortimentą ir gilesnę klestėjimo prasmę. Gyventi „gyvenimą be gėdos“, tvirtino jis „Pragyvenimo lygyje“ („The Living Standard), „būti pajėgiam lankyti ir vaišinti savo draugus, žinoti, kas kur vyksta ir apie ką kiti kalba, ir taip toliau, reikalauja brangesnio prekių ir paslaugų paketo visuomenėje, kuri paprastai yra turtingesnė ir kurioje daugelis žmonių, sakykim, jau turi transporto priemones, daug drabužių, radijo aparatus, televizorius ir taip toliau“. Trumpai tariant, jis sako, „ taigi, absoliučiai toks pat pajėgumų lygis, tokiu būdu, gali turėti didesnį santykinį pajamų (ir produktų) poreikį.10

Akimirkai atidedant į šalį faktą, kad didesnės pajamos buvo – tuo pačiu – iš dalies atsakingos už sumažėjusį klestėjimą, turime dar labiau stulbinantį dalyką, kuris čia turėtų būti paminėtas. Jeigu materialinių produktų svarbą socialiniam funkcionavimui priimame, kaip savaime suprantamą dalyką, niekada nebus jokios ribos, kada galėsime teigti, kad gana yra gana. Tai Seno argumento logika. Pagrindinė socialinio funkcionavimo linija visuomet yra esamas produktų lygis. Gėdos vengimas – pagrindinis socialinio klestėjimo bruožas – negailestingai varys materialinį poreikį pirmyn.

Tai, tiesą sakant, skirtingas socialinės logikos suformulavimas nei tyrinėtas 6 skyriuje. Bet socialinės pinklės dabar dar aiškesnės. Asmeniniu lygiu, kad būtų išvengta gėdos, tai visiškai logiška. Tai būtina socialiniam (ir psichologiniam) klestėjimui. Tačiau natūraliai, toks mechanizmas vartotojų visuomenėje turi trūkumų. Visuomeniniame lygmenyje tai gali sukelti tik suskaldymą ir moralinį nuopuolį. Ir tuo pačiu tai taip pat pakerta geriausius žmogaus ketinimus. Tai atrodo įtartinai, taip sakant, produktų kalba tiesiog tinkamai nebeatlieka savo darbo. Visa kas liko – tai negarbingos rietenos, pabandyti ir užtikrinti, kad esame kažkur arti krūvos viršūnės.

Labiausiai kelia nerimą tai, kad nėra išsigelbėjimo iš šių socialinių spąstų egzistuojančioje paradigmoje. Kol socialinė pažanga priklauso nuo save stiprinančio naujovių ir troškimų ciklo, problema gali tik gilėti. Materialinis naudojimas neišvengiamai augs. Ir klestėjimo perspektyvos, ekologinėse ribose, išgaruos. Pati gerovė – bet kuria šio žodžio prasme – yra pavojuje. Ne dėl dabartinio ekonominio nuosmukio, bet dėl nesibaigiančio materializmo antplūdžio ir dėl ekonominio modelio, kuris jį įamžina.

Alternatyvus hedonizmas*

Permainos yra būtinos. Ir kai kurie įgaliojimai toms permainoms jau yra. Yra tarppartinis susirūpinimas dėl socialinio nuosmukio. Ir pavojaus signalas, dėl tokių įrodymų, kaip Šefildo darbas. Politikai grumiasi ieškodami sprendimų. Nedidelės iniciatyvos, siekiančios pašalinti pražūtingus socialinio nuosmukio smūgius, pasirodo visoje valstybėje, skatinamos vietos valdžios arba bendruomenių grupių.11

Filosofė Keitė Soufer (Kate Sofer) nurodo į augantį „alternatyvaus hedonizmo“ apetitą – pasitenkinimo šaltinius, kurie yra už įprastinės rinkos ribų. Savo indėlyje į projektą „Kitaip apibrėžta gerovė“ („Redefining Prosperity“) ji plačiai aprašo nusivylimą šiuolaikiniu gyvenimu – kurį ji vadina „jausmų struktūra“ – kad vartotojų visuomenė praėjo tam tikrą kritinį tašką, kur materializmas dabar aktyviai menkina žmogiškąjį gerbūvį.12

Norėdami išvengti darbo ir išlaidų ciklo, kenčiame nuo „nuovargio dėl šiuolaikinio gyvenimo netvarkos ir atliekų“ ir ilgimės tikrų žmogiškojo bendravimo formų, kurios buvo ardomos. Mes sveikintume intervencijas koreguojančias balansą pagal Soper. Poslinkis link alternatyvaus hedonizmo nuvestų į ekologiškesnį darnųjį gyvenimą, kuris labiau tenkina ir daro mus laimingesniais.13

Kai kurie statistiniai įrodymai patvirtina šį požiūrį. Psichologas Timas Keseris (Tim Kasser) akcentavo, ką jis vadina aukšta materializmo kaina. Savo indėlyje į projektą „Kitaip apibrėžta gerovė“ jis parodo, kaip materialistinės vertybės, tokios kaip populiarumas, įvaizdis ir finansinė sėkmė, yra psichologiškai priešingos „tikrosioms“ vertybėms, tokioms kaip savęs pripažinimas, ryšių užmezgimas, priklausymo bendruomenei jausmas.14

Dar įspūdingesnis yra Keserio liudijimas, kad žmonės su aukštesnėmis tikrosiomis vertybėmis yra ir laimingesni, ir turi aukštesnį aplinkos atsakingumo lygį, negu žmonės su materialistinėmis vertybėmis. Šis atradimas yra ypatingas, kadangi jo siūlymai tikrai yra kaip dvigubi ar net trigubi dividendai mažiau materialistiniame gyvenime: žmonės yra tiek laimingesni, tiek ir gyvena darniau, kai jie suteikia pirmenybę tikriesiems tikslams, kurie juos įtvirtina šeimoje ir bendruomenėje. Klestėti neperžengiant ribų - pagal šį liudijimą - yra reali galimybė.

Tai galimybė, kuri jau buvo tam tikru mastu ištyrinėta iš vidaus šiuolaikinėje visuomenėje. Prieš augantį vartotojiškumą jau yra tie, kurie priešinosi skatinimui „eiti apsipirkti“, vietoj to teikdami pirmenybę mažiau materialistiniams pomėgiams (pavyzdžiui, darbui sode, darže, pasivaikščiojimui, mėgavimuisi muzika arba skaitymui) arba rūpinimuisi kitais. Kai kurie žmonės (maždaug ketvirtadalis iš atrinktųjų apklausai paskutiniame tyrime) netgi sutiko su mažesnėmis pajamoms, kad galėtų pasiekti šiuos tikslus.15

Be šios „tyliosios revoliucijos“ jau buvo ir visa eilė radikalesnių iniciatyvų, siekiančių paprastesnio ir darnesnio gyvenimo. „Savanoriškas paprastumas“ tam tikrame lygyje yra ištisa gyvenimo filosofija. Ji plačiai remiasi indų kultūros lyderiu Mahatma Gandžiu (Mahatma Gandhi), kuris skatino žmones „gyventi paprastai, kad kiti tiesiog galėtų gyventi“. 1936 metais vienas iš Gandžio studentų aprašė savanorišką paprastumą, kaip „išorinės griozdynės vengimą“ ir kaip „apgalvotą tikslingo gyvenimo organizavimą“.17

Buvęs Stenfordo mokslininkas Dveinas Elginas (Duane Elgin) pasirinko šią gyvenimo būdo temą, kuri „iš išorės paprasta, tačiau turtinga viduje“, kaip žmogiškojo progreso peržiūrėjimo pagrindą.18 Visai neseniai, psichologas Mihaijus Čiksentmihaijus (Mihalyi Csikszentmihalyi) pateikė mokslinį pagrindą hipotezei, kad mūsų gyvenimai gali būti labiau teikiantys pasitenkinimo, kai užsiimama veikla, kuri yra tiek tikslinga, tiek ir materialiai lengva.19

Kai kurios iš šių, taip vadinamų, „iš anksto apgalvotų“ iniciatyvų, tokios kaip Faindhorno (Findhorn) bendruomenė šiaurės Škotijoje, pradžioje pasirodžiusios kaip dvasinės bendruomenės, kuriose buvo mėginama sukurti erdvę, kurioje būtų galima reikalauti susigrąžinti kontempliatyvų (linkusį į apmąstymą) mūsų gyvenimų aspektą, kuris buvo užgrobtas religinių institucijų. Visai neseniai Fainhorno tipo eko-gyvenvietės buvo kuriamos remiantis teisingumo ir pagarbos gamtai principais.20

Kitas modernus pavyzdys yra Plam gyvenvietė, „rūpestingumo“ bendruomenė, įkurta tremtyje esančio Vietnamo vienuolio Tič Naht Hanh (Thich Nhat Hahn) Dordonje (Dordogne) rajone Prancūzijoje, kuris dabar teikia prieglobstį daugiau nei 2000 žmonių. Tokios bendruomenės yra daugiau tradicinių religinių bendruomenių modernūs ekvivalentai, tokie kaip Amišas Šiaurės Amerikoje arba budistų vienuolynų tinklas Tailande, kuriuose tikimasi, kad kiekvienas jaunas vyras praleis tam tikrą laiką, prieš išeidamas į profesinį gyvenimą.21

Ne visi tinklai turi tokį grynai dvasinį charakterį. Paprastumo forumas (Simplicity Forum), pavyzdžiui, įvykęs Šiaurės Amerikoje 2001 metais, yra laisvas pasaulietiškas „paprastumo vadovų“, kurie yra įsipareigoję „siekti ir gerbti paprastą, teisingą ir darnų gyvenimo būdą“, tinklas. „Daunšifting Daununde (Downshifting Downunder) (judėjimas Australijoje) yra dar naujesnė iniciatyva, pradėta tuojau po 2005 metų Sidnėjuje vykusios tarptautinės konferencijos dėl profesijos keitimo savo noru į.lengvesnę. Šios konferencijos tikslas buvo „paspartinti ir koordinuoti profesijos keitimo savo noru į lengvesnę judėjimą Australijoje, kuris turės žymų poveikį darnumui ir visuomeniniam kapitalui“.22

Profesijos keitimo savo noru į lengvesnę judėjimas turi stebinantį lojalumo laipsnį daugelyje išsivysčiusių šalių. Neseniai atlikta apklausa Australijoje dėl profesijos keitimo savo noru į lengvesnę, parodė, kad 23 procentai respondentų dar penkerius metus prieš tyrimą jau buvo susidomėję kai kuriomis šio judėjimo formomis. Stulbinantys 83 procentai jautė, kad australai yra perdaug materialistiški. Ankstesnis tyrimas JAV nustatė, kad 28 procentai yra padarę kai kuriuos supaprastinimo žingsnius ir 62 procentai išreiškė norą tai padaryti. Labai panašūs rezultatai buvo gauti ir Europoje.23

Šių iniciatyvų sėkmės nagrinėjimas yra gana ribotas. Tačiau esantys tyrimų duomenys yra įdomūs. Pirmoje eilėje faktai tvirtinta, kad „supaprastintojai yra laimingesni. Mažesnis vartojimas gali savanoriškai pagerinti subjektyvų gerbūvį – visiškai priešingai įprastiniam modeliui.24

.

Tuo pat metu iš anksto sumanytos bendruomenės lieka nežymios. Jų dvasinis pagrindas patinka ne kiekvienam ir pasaulietinės versijos atrodo mažiau priešinasi vartotojiškumo antpuoliui. Kai kurios iš šių iniciatyvų labai priklauso nuo to, ar pakankamai turima asmeninio turto tam, kad būtų užtikrintas ekonominis saugumas, reikalingas siekti gyventi paprasčiau.

Dar svarbiau, kad netgi tie socialinių permainų avangarde, pasirodo, yra persekiojami vidinių ir išorinių prieštaravimų.25 Išoriniai prieštaravimai kyla todėl, kad žmonės bando gyventi tiesiog visiškai priešingai struktūroms ir vertybėms, vyraujančioms visuomenėje. Esant įprastinei įvykių eigai šios struktūros ir vertybės suformuoja ir suvaržo žmonių elgesį. Jos turi didžiulę įtaką kiek lengva, ar sunku yra veikti darniai.26

Struktūrinių permainų vaidmuo

Yra daugybė vyraujančių struktūrų iškreiptų padarinių pavyzdžių: privatus transporto skatinimas prieš visuomeninį transportą; vairuotojų pirmenybė prieš pėsčiuosius; energijos tiekimas yra subsidijuojamas ir apsaugotas, kai tuo tarpu paklausos valdymas ir kontrolė dažnai chaotiška ir brangi; atliekų tvarkymas pigus ir ekonomiškai, ir funkcionaliai; perdirbimas reikalauja laiko ir pastangų: „pristatymo centrų“ yra nedaug ir toli vienas nuo kito, be to dažnai perkrauti atliekomis.

Vienodai svarbūs yra subtilūs, tačiau žalingi signalai, siųsti vyriausybės, normatyvinės bazės, finansinių institucijų, žiniasklaidos ir mūsų švietimo sistemos: verslo atlyginimai yra aukštesni, nei valstybinio sektoriaus, ypatingai viršūnėse; medicinos seserys ir kitos slaugos profesijos yra nuolatos mažiau apmokamos; privačios investicijos yra užrašomos su didelėmis nuolaidomis, darydamos ilgalaikes išlaidas nepastebimomis; sėkmė skaičiuojama materialinės padėties išraiška (atlyginimas, namo dydis ir kt.); vaikai išauklėjami kaip „pirkėjų karta“ – susižavėję firmos ženklu, garsenybe ir padėtimi.27

Politikos ir žiniasklaidos pranešimai apie recesiją, pabrėžia šitą dalyką. Atidarydamas didžiulį naują Vestfildo prekybos centrą Baltajame mieste (White City) 2008 metų spalį, nepaisant kreditų stygiaus, Londono meras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) įkalbinėjo žmones išeiti ir išleisti savo pinigus. Londoniečiai „padarė protingą sprendimą, praleisti ketvirtadienio rytą ir ateiti apsipirkti“, sakė jis didžiulei miniai, dalyvavusiai atidaryme.28

Truputį stebina, kad žmonės besistengiantys gyventi darniau, susiduria su prieštaravimais. Tokios asimetrijos rūšys atstovauja vartojimo kultūrą, kuri siunčia visus blogus signalus, bausdama aplinkai palankų elgesį ir darydama tai beveik neįmanoma net labai motyvuotiems žmonėms, veikti darniai be asmeninio aukojimosi.

Tikrai svarbu žiūrėti į šį požymį rimtai. Kadangi socialinių permainų, iš anksto sumanytų namų ūkių, ir bendruomenių laboratorijos, yra gyvybiškai svarbios, nes nurodo galimybes klestėjimui neperžengiant ekologinių ribų. Bet jos taip pat yra lemiamos, nubrėžiant voliuntarizmo ribas.

Pernelyg supaprastinti raginimai priešintis vartotojiškumui pasmerkti žlugti. Ypatingai, kai pranešimai, plaukiantys iš vyriausybės yra skausmingai prieštaringi. Žmonės be vargo identifikuoja tuos prieštaravimus ir suvokia tai, kaip veidmainiavimą. Arba kai ką blogiau. Dabartinėmis sąlygomis tai tolygu prašyti žmonių, kaip visuomeninių būtybių, atsisakyti pagrindinių galimybių gebėjimų ir laisvių. Anaiptol ne iracionalu atsispirti šiems reikalavimams, mūsų visuomenėje būtų neprotinga to nedaryti.

Iš to išplaukia keletas pamokymų. Pirmas – aiškus reikalavimas vyriausybei - kad jos pranešimai būtų suprantami. Žmonių raginimai laikytis CO2 Įstatymo, apšiltinti savo namus, atsisakyti termostatų ir apsivilkti megztinius, truputį mažiau važinėti, truputį daugiau vaikščioti, atostogauti namuose, pirkti vietinės gamybos prekes (ir taip toliau) bus arba neišgirsti, arba atmesti, kaip manipuliacija tol, kol visi pranešimai apie pagrindinės prekybos gatvės vartojimo reikalus atsisuks priešinga kryptimi.29

Taip pat aišku, kad socialinės vartojimo logikos keitimas negali būti taip paprastai perkeltas į asmeninio pasirinkimo sritį. Nepaisant didėjančio noro keistis, žmonėms beveik neįmanoma tiesiog pasirinkti darnų gyvenimo būdą, kad ir kaip jie to norėtų. Net ir labai motyvuoti asmenys patiria prieštaravimus, kai bando išvengti vartotojiškumo. O bandymai paskleisti šį įprotį visoje visuomenėje yra nežymūs, be pakitimų socialinėje struktūroje.

Priešingai, žinoma, socialinės struktūros gali ir keičia žmonių vertybes ir elgseną. Dviejų rūšių struktūriniai pakeitimai privalo būti bet kokios strategijos centre, kad atkreiptų dėmesį į vartotojiškumo socialinę logiką. Pirmieji būtų – sugriauti arba koreguoti ydingas nedarnias (ir neproduktyvias) konkurencijos statuso paskatas. Antrieji turėtų būti - sukurti naujas struktūras, kurios suteiktų žmonėms galimybes klestėti ir ypač visapusiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime mažiau materialistiniais būdais.

Ką praktiškai reiškia šis antrasis būdas – yra tai, kas reikalauja detalesnio, nei įmanoma čia, tyrinėjimo. Tai neabejotinai pareikalaus energingesnio politikos dėmesio tam, kas suprantama, kaip klestėjimas, ypač kai šie klausimai susiję su visuomene, socialiniu dalyvavimu ir psichologiniu klestėjimu. Tačiau šie rezultatai negali būti pateikti instrumentiniais, ad hoc (specialiais, šiam tikslui skirtais) būdais. Politika turi kreipti didesnį dėmesį į struktūrines socialinio susvetimėjimo ir moralinio nuopuolio priežastis. Jos centre privalo būti tikslas, suteikiantis klestėjimo galimybes.

Ši idėja kai kur rezonuoja su paslaugomis pagrįsta ekonomikos koncepcija (8 skyrius). Tiksliau sakant, čia pasiūlyta strategija pakeičia materialinių vertybių, kaip pelningumo pagrindo, centrinę poziciją, ekonomikos, aiškiai sumodeliuotos apie žmogaus klestėjimo galimybių suteikimą, idėja.

Savaime aišku, daugiau nei tai, šios galimybės turės būti pateiktos su žymiai mažesnėmis materialinėmis sąnaudomis. Turėsime kitaip nei anksčiau kviesti verslininkus imtis kūrybiškumo. Socialinės inovacijos, siekiant permainų, bus gyvybiškai svarbios. Bet taip pat yra didesnis dėmesys apribojimų klausimui. Kuriami nenutrūkstamumas ir sutelkimas turi būti subalansuoti permainų skatinimo atžvilgiu.

Pagrindinis šios strategijos veiksnys privalo būti socialinės nelygybės mažinimas. Neduodanti rezultatų konkurencijos būsena didina materialinį naudojimą ir sukuria skurdą. Nešališkas psichologas Oliveris Džeimsas (Oliver James) savo knygoje „Affluenza“ („Prabanga“) pateikia įrodymą, kad visuomenės, kuriose didesnė nelygybė, sistemingai praneša apie didesnį skurdo lygį, nei visuomenės, kuriose nelygybė mažesnė.30

Pagrindinis įtakojantis veiksnys čia, glūdės darbo užmokesčio struktūroje. Šis balansas pastoviai atlygindavo už konkurencingus ir materialistinius rezultatus, net kai jie būdavo socialiai žalingi – kaip kad aiškiai parodė finansinės krizės pamokos. Dėl to atsiradusių didžiulių pajamų skirtumų mažinimas siųstų galingus signalus apie tai, ką visuomenė vertina. Didesnis pripažinimas tų, kurie užimti vaikų, senelių ar neįgaliųjų rūpinimusi ar savanorišku darbu, nukreiptų stimuliavimo balansą nuo konkuravimo būsenos į linkusią glaudžiau bendradarbiauti ir potencialiai altruistiškesnę visuomenę.

Didesnės investicijos į visuomenines gėrybes ir socialinę infrastruktūrą yra kitas gyvybiškai svarbus įtakojantis veiksnys. Tai jau buvo įvardyta, kaip labai svarbus makroekonomikos darnumo komponentas (8 skyrius). Be to, prie jo vaidmens užtikrinant didesnį ekonominį darnumą, jis siunčia galingą signalą apie balansą tarp privačių interesų ir visuomeninių gėrybių.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad mes susidūrėme su neišvengiama problema. Pusę šimtmečio ar daugiau apriboto klestėjimo forma per materialinę sėkmę mūsų ekonomikos vystėsi toliau. Tačiau tai visiškai nedarnu ir dabar pakerta bendros gerovės sąlygas. Ši materialistinė gerovės vizija turi būti sugriauta.

Ekonomikos, kurios užduotis sukurti klestėjimo galimybes laikantis ekologinių apribojimų, idėja pateikia labiausiai įtikinamą viziją, kurią galima būtų pateikti vietoje materialistinės. Tačiau tai gali būti padaryta tik dėka permainų, kurios palaikytų socialinę elgseną ir sumažintų struktūrines neduodančios rezultatų konkurencijos būsenos paskatas.

Tikėtina, kad šių permainų atlygis bus reikšmingas. Mažiau sumaterialėjusi visuomenė bus laimingesnė. Lygesnė visuomenė bus mažiau sunerimusi. Didesnis dėmesys bendruomenei ir dalyvavimas visuomeniniame gyvenime sumažins vienatvę ir moralinį nuopuolį, kurie pakenkė šiuolaikinės ekonomikos gerovei. Padidintos investicijos į visuomenines gėrybes suteiks ilgalaikes pajamas šalies klestėjimui.

10. Valdymas

gerovės naudai

„Dabartinė finansinė krizė taip pat tapo ir politine krize, kuri keičia vyriausybės vaidmenį ekonomikoje ir tradicinį mąstymą apie atitinkamą santykį tarp valstybinio (visuomeninio) ir privataus sektoriaus.“

Piteris Halas (Peter Hall),

2008 m. spalis1

Ar pasieksime ilgalaikę gerovę, priklauso nuo to, ar suteiksime žmonėms galimybes klestėti neperžengiant tam tikrų ribų. Šias ribas nustatėme ne mes, bet apribotos planetos ekologija ir ištekliai. Neribota laisvė didinti mūsų materialinius troškimus tikrai nėra darni. Permainos yra būtinos.

Buvo nustatyti du konkretūs permainų komponentai. Pirmasis (8 skyrius) – tai būtinumas vystyti naujas makroekonomikas darnumui palaikyti. Šios naujosios makroekonomikos turės būti ekologiškesnės. Jos taip pat turės sumažinti struktūrinį priklausomumą nuo vartojimo augimo ir rasti kitą mechanizmą pasiekti esminiam stabilumui.

Egzistuojantis mechanizmas, bet kuriuo atveju, mus apvylė. Darnesnė ekonomika – pajėgi atlaikyti išorinius sukrėtimus, išlaikyti žmonių pragyvenimo šaltinius ir gyvenanti pagal mūsų ekologinius išteklius – tai tikslas, kurio turėtume čia siekti.

Antrasis permainų komponentas yra vartotojiškumo socialinės logikos pakeitimas (9 skyrius). Šis pakeitimas turi vykti per realių, patikimų alternatyvų pateikimą, kurių dėka žmonės galėtų klestėti. Ir šios alternatyvos turi būti už bazinių aprūpinimo sistemų (pavyzdžiui, maisto, namų ir transporto) darymo darnesnėmis ribų. Jos taip pat privalo suteikti žmonėms galimybes visapusiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, vengiant nekontroliuojamo materialinių vertybių kaupimo ir rezultatų neduodančios konkurencinės būsenos.

.

Šių permainų įgyvendinimas, visai galimas dalykas, plačiąja šio žodžio prasme, gali būti didžiausias iššūkis, su kuriuo kada nors susidūrė žmonių visuomenė. Kaip gali būti pasiekta bendra gerovė pluralistinėje visuomenėje? Kaip gali būti subalansuoti asmeniniai interesai su visuotine gerove? Kokie yra mechanizmai tokiam balansui pasiekti? Tai keletas šio iššūkio iškeltų klausimų. Žinoma, ypač, šios permainos kelia klausimus apie pačios vyriausybės tipą ir vaidmenį.

Vyriausybės vaidmuo

Kartais vykdavo įnirtingi debatai dėl to, ar mums reikia daugiau valstybiškumo, ar mažiau, ir istorijoje jie turi sudėtingas šaknis.2 Tačiau dėl ekonominio nuosmukio šiuose debatuose įvyko kai kurios stulbinančios permainos. 2008 metų finansinė krizė pakeitė ribas tarp valstybinio ir privataus sektorių ir nepaprastai pakeitė 21 šimtmečio politinį klimatą.

Dalinis finansinio sektoriaus institucijų nacionalizavimas buvo beveik šokiruojantis įvykių posūkis, ypač iš laisvosios rinkos perspektyvos, kurioje į vyriausybę, apskritai, buvo žiūrima, kaip į rinkos deformuotoją. Tačiau visur buvo truputį nesutariama dėl valstybės vaidmens krizės metu. Priešingai, kai tik ekonomika žlugo, vienintelis galimas atsakas buvo vyriausybės įsikišimas. Net ir kraštutiniai konservatoriai sutiko su tuo. „Finansai iš prigimties nestabilūs“, pripažino „The Economist“ („Ekonomistas“) krizės pradžioje. „Taigi, valstybė turi vaidinti svarbų vaidmenį, kad pati būtų saugesnė, skolindama krizės metu mainais į valdymą ir priežiūrą.

Šios atsakomybės praplėtimas iki patikimos ir stiprios makroekonomikos darnumui palaikyti užduoties yra visiškai protingas. Reikia pripažinti, kad tai sudėtingesnė užduotis, negu kada nors buvo įprastinėse makroekonomikose; iš dalies dėl to, kad nukrypsta nuo taip dažnai naudojamos valstybės nesikišimo į vartojimo augimą formulės, kaip stabilumo pagrindo; ir iš dalies dėlto, kad reikalauja didesnio dėmesio pagrindiniams ekologiniams rodikliams. Dėl šių priežasčių pažanga priklausys nuo platesnio rato patarimų pritraukimo nei tai daroma įprastiniais metodais. Tačiau atsakomybė tai pateikti neabejotinai tenka vyriausybei.

Be šios gana konkrečios atsakomybės dar yra gyvybiškai svarbių klausimų apie vyriausybės vaidmenį – ir valdymo mechanizmus – daug platesne prasme. Kur, pavyzdžiui, glūdi kitos čia pateiktos užduoties atsakomybė: kompensuojant vartotojiškumo socialinę logiką? Strategai (tikriausiai teisingai) suvaržyti idėjos, kad jie turi atlikti vaidmenį, įtakojantį žmonių vertybes ir troškimus. Bet tiesa ta, kad vyriausybės pastoviai kišasi į socialinį kontekstą, nori jie to, ar ne.

Pasiųsta nesuskaitoma daugybė įvairių signalų, pavyzdžiui, per būdą, kuriuo struktūriškai apibrėžtas švietimas, pagal svarbą, suteikiamą ekonominiams rodikliams, per valstybinio (viešojo) sektoriaus veiklos rodiklius, per viešųjų pirkimų politiką, per planinių gairių poveikį visuomeninėms ir socialinėms erdvėms, per darbo užmokesčio politikos įtaką darbo ir gyvenimo pusiausvyrai, per užimtumo politikos poveikį ekonominiam mobilumui (taigi, ir šeimos struktūrai bei stabilumui), per prekybos standartų poveikį vartotojų elgsenai, per reklamos ir žiniasklaidos reguliavimo laipsnį ir per siūlomą paramą bendruomenės iniciatyvoms ir religinėms grupėms.

Visose šiose veiksmų vietose politika formuoja ir iš naujo kuria socialinį pasaulį. Taigi, idėja, kad valstybės įsikišimas į vartotojiškumo socialinės logikos pakeitimą nėra tik įstatymiškas, bet ir galimas, yra daug mažiau problemiška, negu dažnai vaizduojama. Svarbi užduotis identifikuoti (ir koreguoti) šiuos kompleksinius socialinės struktūros aspektus, kurie duoda ydingas, materialistiniam individualizmui naudingas, paskatas ir kenkia bendros gerovės potencialui.

Vienu lygiu ši užduotis egzistuoja jau labai seniai. Tai yra, bent jau iš dalies, individualių laisvių subalansavimo su socialinėmis gėrybėmis užduotis. Ji labai priklauso nuo to, ar esi pajėgus daryti išmintingus pasirinkimus – abiem lygiais, ir individualiu, ir socialiniu, – tarp dabarties ir ateities. Iš tikrųjų, nesuvaldomas individualizmas, kuris siekia trumpalaikio materialinio pasitenkinimo, baigiasi pakenkimu gerovei – ne tik visuomenei visumoje, bet ir asmeniniu lygiu.

Oksfordo ekonomikos istorikas Avneris Oferis (Avner Offer) tiksliai nurodo šią problemą savo knygoje „The Challenge and Affluence“4 („Sunkumai ir prabanga“), Palikti likimo valiai, argumentuoja Oferis, individualūs pasirinkimai linkę būti beviltiškai trumparegiai. Mes daug dažniau teikiame pirmenybę šiandienai, nei rytojui, tais būdais, kurie ekonomistui atrodo visiškai neišaiškinami jokia racionalia .ateities nepaisymo kaina. Tokią problemą ekonomistai vadina „hiperboliniu“ nepaisymu. Savaime tai nėra neįprasta. Oferio unikalus indėlis yra parodyti, kad šis klaidingumas turi (arba turėjo praeityje) socialinį sprendimą.

Kad apsaugotume save ir neiškeistume savo ilgalaikio gerbūvio į trumpalaikius malonumus, visuomenė sukūrė visą eilę „įsipareigojimo priemonių“: socialinių ir institucinių mechanizmų, kurie apriboja pasirinkimo balansą nuo dabarties ateities naudai.

Santaupų sąskaitos, vestuvės, socialinio elgesio normos, tam tikra prasme pati vyriausybė: visa tai gali būti laikoma įsipareigojimų priemonėmis. Tai mechanizmai, kurie padeda lengviau suvaldyti mūsų instinktyvius troškimus nuo staigaus susijaudinimo ir apsaugo mūsų pačių ateities interesus. Ir iš tikrųjų – nors tai ne taip akivaizdu Oferio išaiškinime – interesus kitų paveiktų, įskaitant ateities kartas.

Kaip parodo Oferis, bėda ta, kad pati prabanga ardo ir kenkia šioms įsipareigojimų priemonėms. Irstančių šeimų skaičiaus didėjimas ir pasitikėjimo mažėjimas jau buvo minėti (9 skyrius). Išsivysčiusiose šalyse puolama tėvystė. Finansinė krizė iš dalies yra ekonominių įsipareigojimų griuvimo produktas. Ir vyriausybės įsipareigojimų mažėjimas paliko mus blogai pasiruošusius susidoroti su „įsipareigojimų krize“.5

Įdomu pastebėti, kad pagrindinę atsakomybę už šį griuvimą Oferis užkrauna nepaliaujamam naujovių siekimui šiuolaikinėje visuomenėje. Ši dinamika struktūriniu požiūriu jau buvo minėta (6 skyrius). Naujovės vis verčia mus pirkti daugiau daiktų. O kai perkame daugiau daiktų, ekonomika vystosi toliau. Galutinis rezultatas - visuomenė „uždaryta“ į vartojimo augimą jėgų, kurių žmonės nekontroliuoja.

Fizinė infrastruktūra ir socialinė struktūra veikia išvien ir prieš mus. Suvilioti mūsų evoliucinių šaknų, bombarduojami įtikinėjimų ir sugundyti naujovių: mes esame kaip vaikai saldumynų parduotuvėje - žinome, kad cukrus kenksmingas, tačiau nepajėgiame atsispirti pagundai.

Šios įžvalgos smerkiamos dėl nuomonės, kad valstybės nesikišimo individualizmas, yra pakankamas ilgalaikės gerovės valdymo mechanizmas. Palikus mūsų pačių likimo valiai, atrodo, nėra daug vilties, jog žmonės ims spontaniškai veikti darniai. Kaip užbaigia evoliucijos biologas Ričardas Doukinsas (Richard Dawkins) - darnumas „taip lengvai nepasiekimas“.

Savanaudiškumas ir altruizmas

Tuo pat metu klaidinga manyti, kad visi žmogiški motyvai yra savanaudiški. Evoliucija neužkerta kelio moralinei, socialinei ir altruistinei elgsenai. Priešingai, socialinės elgsenos, išvystos žmonėse, būtent todėl, kad žmonių giminei jos siūlo rinktinius privalumus. Kiekvienas iš mūsų yra tam tikru mastu blaškomas tarp savanaudiškumo ir altruizmo.

Psichologas Šalomas Švarcas (Shalom Schwarz) ir jo kolegos formalizavo šias įžvalgas svarbiausių žmogiškųjų vertybių požiūriu. Naudodamasis bandymais, dabar jau atliktais daugiau nei 50 valstybių, Švarcas sako, kad mūsų vertybės struktūriškai apibrėžtos dviejų skirtingų žmonių psichologinės struktūros prieštaravimų. Vienas prieštaravimas – tarp savanaudiškumo (Švarco schemoje – saviraidos, tobulinimosi) ir altruizmo (savitranscendencijos - savęs viršijimo, peržengimo) buvo paminėtas aukščiau. Kitas - tarp atvirumo permainoms ir išsaugojimo, arba kitais žodžiais tariant – tarp naujovių ir tradicijų palaikymo.6

Švarcas pateikė šių prieštaravimų evoliucinį paaiškinimą. Kadangi visuomenė vystosi grupėmis, žmonės atsiduria tarp asmeninių poreikių ir grupės poreikių. Ir kadangi dėl išlikimo žmonės kartais kovoja priešiškoje aplinkoje, jie atsiduria tarp poreikio prisitaikyti ir atsinaujinti, ir stabilumo poreikio. Kitais žodžiais tariant, ir individualizmas, ir naujovių siekimas vaidina prisitaikymo vaidmenį mūsų bendrame išlikime. Bet taip pat yra ir su altruizmu, ir išsaugojimu arba tradicijomis.

Svarbus dalykas čia tas, kad kiekviena visuomenė suveda balansą tarp altruizmo ir savanaudiškumo (ir taip pat tarp naujovių ir tradicijų) skirtingose vietose.7 Ir kur šis balansas suvedamas, ypatingai priklauso nuo socialinės struktūros. Kai technologijos, infrastruktūros, institucijos, socialinės normos atlygina tobulėjimą ir naujoves, tuomet savanaudiška sensacijų troškimo elgsena nugali labiau vertinamą altruistinę elgseną. Tačiau kur socialinės struktūros palankesnės altruizmui ir tradicijoms, tuomet savi-transcendencijos elgsenos atlyginamos, ir savanaudiškumo elgsena gali būti net baudžiama.8

Ši išvada reiškia, kad turime užduoti aštrius klausimus apie institucijų, kurios charakterizuoja šiuolaikinę visuomenę, balansą. Ar jos skatina konkurenciją, ar bendradarbiavimą? Ar jos atlygina už savanaudišką elgesį, ar žmonėms, kurie aukoja savo pačių pajamas tam, kad padėtų kitiems? Kokius ženklus siunčia žmonėms vyriausybė, mokyklos, žiniasklaida, religinės ir bendruomenių institucijos? Kurias elgsenas palaiko valstybinės investicijos ir infrastruktūros, ir kurios neskatinamos?

Vis labiau atrodo, kad vartotojų visuomenė sukurta palaikyti labai materialistinį individualizmą ir remti nepaliaujamą vartojimo naujovių siekį.

Čia vyriausybė atlieka pagrindinį vaidmenį iš dalies dėl to, kad jaučia atsakomybę už makroekonomikos stabilumą. Individualistinis naujovių siekimas yra pagrindinis vartojimo augimo reikalavimas, ir ekonomikos stabilumas priklauso nuo vartojimo augimo. Todėl nestebina, kad politikos kryptis nukreipta ta linkme. Oferio požiūriu, įsipareigojimo griuvimas yra struktūrinis reikalavimas augimui, taip pat ir struktūrinis prabangos padarinys.

Kapitalizmo tipai

Ši kryptis nėra vienoda visose valstybėse. Harvardo (Harward) istorikas Piteris Halas (Peter Hall) ir Oksfordo (Oxford) ekonomistas Deividas Soskaisas (David Soskice) atliko platų įvairių „kapitalizmo tipų“ tyrimą. Išsivysčiusiose valstybėse jie išskiria du pagrindinius kapitalizmo tipus. Liberalizuotos rinkos ekonomikos šalys (konkrečiai - JK, JAV, Kanada ir Australija) buvo judėjimo link konkurencijos ir reglamentavimo panaikinimo priešakyje, ypač tarp 1980 ir 1990 metų. Koordinuotosios rinkos ekonomikos (tokios, kaip Japonijos, Vokietijos, Austrijos ir Skandinavijos šalių) labiau priklauso nuo strateginio bendravimo tarp firmų – labiau negu nuo konkurencijos – ekonominei elgsenai koordinuoti .9

Yra keletas aiškių skirtumų tarp skirtingų ekonomikos rūšių. Pavyzdžiui, liberalizuotos rinkos ekonomikose nelygybė linkusi būti didesnė, nei koordinuotose rinkos ekonomikose. Ir daugiausiai liberalizuotose rinkos ekonomikose pastaraisiais metais santaupų normos krito taip dramatiškai, ir vartojamojo kredito įsiskolinimas staigiai pakilo. Vokietijoje praėjusį dešimtmetį vyriausybė turėjo priešingą problemą - jai buvo sunku įtikinti savo piliečius mažiau taupyti ir daugiau vartoti.

Atsiranda kitų įdomių skirtumų. 22 paveikslas rodo oficialiai užregistruotą nedarbo lygį krizės įsibėgėjimo metu dviejose liberalios rinkos šalyse (JK ir JAV) ir dviejose koordinuotos rinkos šalyse (Vokietijoje ir Danijoje). Nors ir prasidėjęs nuo daug aukštesnio atramos taško, nedarbas Vokietijoje krito beveik 20 procentų per laikotarpį nuo 2007 metų vidurio iki 2008 metų pabaigos.10 Danijoje, kur nedarbas jau buvo žemas, kritimas buvo dar didesnis (35 proc.) per tą patį laikotarpį. JK, priešingai, nedarbas augo 11 proc. per paskutinį 2008 metų pusmetį, tuo tarpu, kai JAV patyrė nedarbo padidėjimą daugiau kaip trečdaliu nuo 2007 metų liepos.

Neseniai atliktas darbas rodo, kad skirtingi kapitalizmo tipai veikia skirtingai, palyginus su ekologiniais poveikiais, įgūdžių ugdymo galimybėmis ir įvairiais socialinio kapitalo aspektais.12 Timas Keseris (Tim Kasser) ir jo kolegos rodo, kad žmonės liberalios rinkos ekonomikose linkę turėti aukštesnes anglies emisijas vienam asmeniui, didesnį naujagimių mirtingumą, didesnį paauglių nėštumo skaičių ir didesnį žmonių procentą, teigiančių, kad jie „jaučiasi pašaliečiais“.13

[pic]

22 pav. Nedarbo lygis keturiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalyse 2007-2008 m.11

Ne visos šios išvados sistemingai kartojosi visose liberalios rinkos ekonomikose ir visose koordinuotos rinkos ekonomikose. 14 Iš tikrųjų, yra tam tikra prielaida, kad skirtumai tarp liberalios ir koordinuotos rinkos ekonomikų nėra tokie gilūs, kokie buvo per 1980 ir 1990 metus, kai Halas (Hall) ir Soskaisas (Soskice) atliko savo tyrimus.

Ironiška, kaip matėme 2 skyriuje, Vokietija per pirmuosius finansinės krizės mėnesius nukentėjo daugiau dėl to, kad kūrė savo ekonomiką eksportuodama, negu JK, kuri savo ekonomiką kūrė skatindama vidaus vartojimą. Galiausiai, abi ekonomikos buvo paremtos įsiskolinimu pakurstytu materialistiniu vartotojiškumu. Dar per anksti pasakyti, kuri iš jų galiausiai pasirodys stipresnė. Neseniai pasirodžiusiame „Huffington Post“ straipsnyje Piteris Halas argumentavo, kad Vokietijos vidaus apdairumas ir stipri gamybinė bazė padės jai tapti dar labiau darnesne.15

Tačiau tiesa ta, kad nė vienas iš kapitalizmo tipų nėra apsaugotas nuo vis labiau pasaulinės recesijos. Visi jie daugiau ar mažiau susiję su ekonominio augimo siekimu. Socialinio ir ekonominio organizavimo skirtumai yra daugiau masto skirtumai, nei esminiai tipo skirtumai. Pagrindinis politinės ekonomikos elementas visose kapitalistinėse valstybėse pasirodo yra vyriausybės vaidmuo, apsaugantis ir stimuliuojantis ekonominį augimą.

Prieštaringa būsena

Valdymo mechanizmai atsirado žmonių visuomenėje socialinei elgsenai apsaugoti.16 Pagrindinis vyriausybės vaidmuo yra užtikrinti, kad ilgalaikėms visuomeninės gėrybėms nepakenktų trumpalaikiai privatūs interesai. Tačiau atrodo ironiška, kad vyriausybės visame pasaulyje – ir ypač liberalios rinkos ekonomikose – buvo tokios aktyvios, gindamos individualiu laisvių siekį, dažnai iškeldamos vartojimo suverenumą virš socialinių tikslų ir aktyviai skatindamos rinkos plėtimąsi į įvairias žmonių gyvenimo sritis.

Ypatingai keista matyti šią tendenciją, einančią ranka rankon su troškimu apsaugoti aplinkos ir socialinius tikslus. Įsidėmėtina, pavyzdžiui, kad JK, viena iš nuožmiausių liberalios rinkos ekonomikos valstybių, taip pat buvo rėksminga darnumo, socialinio teisingumo bei klimato kaitos politikos šalininkė. 2005 metų JK Darnaus vystymosi strategija buvo plačiai liaupsinama tarptautiniu mastu. Jos 2008 metų Klimato kaitos aktas yra pasaulyje pirmaujantis įstatymas.

Egzistuoja strategų grumtynių su konkuruojančiais tikslais reali prasmė. Iš vienos pusės, vyriausybė yra susijusi su ekonominio augimo siekiu. Iš kitos – ji pati kišasi, kad apsaugotų visuomeninę naudą nuo rinkos antpuolių. Pati valstybė, atrodo, jaučiasi nejaukiai dėl susidariusių prieštaravimų, iš vienos pusės, siekianti remti vartotojų laisves, kurios skatina augimą, ir iš kitos – besistengianti apsaugoti socialines gėrybes ir ginti ekologines ribas.17

Šių prieštaravimų priežastis aiški, jei tik mes pripažįstame, kad augimas vaidina svarbų vaidmenį makroekonomikos stabilume. Esant gyvybiškai svarbiai atsakomybei apsaugoti darbo vietas ir užtikrinti stabilumą, valstybė (pagal esamas sąlygas) priversta suteikti prioritetą ekonominiam augimui. Ir ji sukaustyta šios užduoties net jeigu siekia skatinti darnumą ir visuotinę gerovę. Kitais žodžiais tariant, pati vyriausybė įklimpo augimo dilemoje.

Įveikti šią dilemą yra gyvybiškai svarbu. Šio tyrimo pamokos paaiškina, kad be griežto vadovavimo pokyčiai bus neįmanomi. Asmenys yra perdaug veikiami socialinių ženklų ir konkurencinės padėties. Verslai veikia pagal rinkos sąlygas. Perėjimas nuo siaurų savo paties interesų prie socialinės elgsenos arba nuo nesiliaujančių naujovių prie apgalvoto dalykų, kurie svarbūs, išsaugojimo gali vykti tik dėka permainų pagrindinėje struktūroje. Pokyčiai, kurie stiprina įsipareigojimus, remia socialinę elgseną. Ir šie pokyčiai reikalauja vyriausybes veikti.

Susirūpinimą kelia tai, kad politikos varomoji jėga per paskutinę pusę šimtmečio – ypač liberalizuotų rinkos ekonomikų valstybėse – buvo nukreipta beveik tiksliai priešinga kryptimi. Vyriausybės sistemingai rėmė materialistinį individualizmą ir skatino vartojimo naujovių siekimą. Ši kryptis buvo sudaryta, daugiausiai sąmoningai, darant prielaidą, kad tokia vartotojiškumo forma padeda ekonominiam augimui, apsaugo darbus ir palaiko stabilumą. Ir to pasėkoje valstybę užvaldė nuomonė, kad augimas turėtų būti aukščiau visų kitų politikos tikslų.

Tačiau toks ribotas augimo vaikymasis rodo siaubingą visuotinės gerovės ir mūsų pagrindinių žmogiškųjų vertybių iškraipymą. Jis taip pat kenkia ir teisėtam pačios vyriausybės vaidmeniui. Viską apsvarsčius, valstybė yra visuomenės įsipareigojimų aparatas, pats geriausias“ (angl. „par excellence“), ir svarbiausia tarpininkė, apsaugant mūsų bendrą gerovę. Naujoji valdymo vizija, apimanti šį vaidmenį, yra svarbi.

Žinoma, tokia vizija reikalauja demokratinio mandato. „Politiniai pokyčiai ateina per vadovavimą ir visuotinę mobilizaciją. Ir jums jie abu reikalingi“, teigė JK Klimato kaitos sekretorius Edas Milibandas (Ed Miliband) 2008 metų gruodį.18 Autoritarizmas, kaip toks, griauna žmonių gerbūvį.19 Ir bet kuriuo atveju nepanašu, kad jam pavyktų šiuolaikinėse pliuralistinėse visuomenėse. Valdymas gerovei pasiekti privalo aktyviai įtraukti piliečius tiek suteikiant mandatą, tiek vykdant permainas.

Tačiau tai neatleidžia vyriausybės nuo jos pačios gyvybiškai svarbios atsakomybės užtikrinant ilgalaikę gerovę. Vyriausybės vaidmuo - suteikti savo piliečiams galimybes klestėti – neperžengiant ekologinių ribų. Šis tyrimas rodo, kad šiuo metu visa ši atsakomybė reikalauja nukreipti egzistuojančių institucijų ir struktūrų balansą nuo materialistinio individualizmo ir vietoje to suteikti žmonėms realias galimybes siekti esminių šeimos, draugystės ir bendruomenės tikslų.

Deja, kol makroekonomikos stabilumas priklauso nuo ekonomikos augimo, vyriausybės bus linkusios palaikyti socialines struktūras, kurios stiprina materialistinį, naujovių siekiantį individualizmą.

Tačiau taip neturėtų būti. Makroekonomikos išlaisvinimas iš struktūrinio vartojimo augimo reikalavimo kartu išlaisvins vyriausybę, kad ji galėtų atlikti savo prideramą vaidmenį - suteikti socialines ir aplinkos gėrybes ir apsaugoti ilgalaikius interesus. Tas pats tikslas, kuris buvo pripažintas esminiu darnumo makroekonomikoms, yra esminis valdymui gerovės naudai. Konfliktinė būsena pati yra nedarnių makroekonomikų auka. Gelbėdama makroekonomiką ji pati turi šansą išsigelbėti.

Apibendrinant paaiškėja, kad vyriausybės dabar privalo skubiai užsiimti keletu tarpusavyje susijusių užduočių:

1) darnumui palaikyti išvystyti ir pritaikyti tvirtas makroekonomikas;

2) atitaisyti griaunančią ir nedarnią socialinę vartotojiškumo logiką;

3) sukurti ir įvesti reikšmingus išteklių ir aplinkos apribojimus ekonominei veiklai.

Šių užduočių numatytos aiškios politinės kryptys galiausiai privalo būti aptariamos visuomenėje ir ne šio tyrimo kompetencija imtis jų detalesnio nagrinėjimo. Tačiau paskutiniame skyriuje pasiūlytos kelios potencialios politinės kryptys pagal kiekvieną iš šių temų.

11. Žingsniai darnios ekonomikos link

„Galų gale, šis ekonominis planas pareikalaus ne tik naujų pinigų. Jis pareikalaus naujos bendradarbiavimo dvasios... Mes būsime raginami kartu aukotis ir kartu siekti gerovės.“

Barakas Obama,

2008 m. vasaris1

Pastaruosius penkis dešimtmečius augimo siekimas buvo vienintelis svarbiausias viso pasaulio politinis tikslas. Pasaulinė ekonomika yra beveik penkis kartus didesnė, nei buvo prieš pusę šimtmečio. Jei ji ir toliau augtų tuo pačiu tempu, iki 2100 metų ekonomika padidėtų 80 kartų.

Toks nepaprastas pasaulio ekonominės veiklos augimas neturi istorinio precedento. Atrodo, tai visiškai nesuderina su mūsų mokslo žiniomis apie senkančių išteklių bazę ir trapią ekologiją, nuo kurių priklauso mūsų išlikimas. Ir dėl šio augimo apie 60 procentų pasaulio ekosistemų degradavo.

Dažniausiai stengiamės išvengti akivaizdžios šių skaičių realybės. Vyrauja prielaida, kad atmetus finansines krizes, ekonomika toliau nuolat augs. Ne tik skurdžiausiose šalyse, kur neginčijamai reikalinga geresnė gyvenimo kokybė, bet ir turtingiausiose valstybėse, kur materialiniai turtai mažai teprisideda prie žmonių gyvenimo kokybės gerinimo ir gali netgi kelti pavojų mūsų gerbūvio pamatams.

Nesunku rasti šio kolektyvinio aklumo priežastis. Šiuolaikinės ekonomikos stabilumas struktūriškai priklauso nuo jos ekonominio augimo. Kai augimas silpnėja, taip kaip šiuo metu, politikai panikuoja. Verslai deda visas pastangas, kad išliktų. Žmonės praranda savo darbus ir kartais savo namus. Recesijos spiralė įgauna grėsmingą pavidalą. Vyrauja nuomonė, kad augimu abejoja tik lunatikai, idealistai ir revoliucionieriai.

Trumpai tariant, visuomenė susidūrė su sudėtinga dilema. Priešindamiesi augimui – rizikuojame, kad patirsime ekonominį ir socialinį krachą. Palaikydami jį – kelsime grėsmę ekosistemoms, nuo kurių priklauso mūsų ilgalaikis išlikimas.

Didžia dalimi ši dilema lieka nepripažinta pagrindinėse politikos ar plačiuose visuomenės sluoksnių diskusijose. Kai realybė pradeda kėsintis į kolektyvinę sąmonę, geriausias pasiūlymas, kokį galėtume pateikti, būtų, kad mes galėtume kažkaip „atsieti“ augimą nuo jo materialinio poveikio.

Nesvarbu, kad atsiejimas nevyksta. Nesvarbu, kad tokia ekonomika niekada neegzistavo. Nesvarbu, kad visos mūsų institucijos ir stimuliuojančios struktūros nuolat rodo į priešingą pusę. Kartą pripažinta dilema, taip pavojingai grasina mūsų ateičiai, kad mes pasiryžę patikėti stebuklais. Technologijos mus išgelbės. Kapitalizmas gabus technologijoms. Taigi, imkimės darbo ir tikėkimės geriausio.

Mes negalime visiškai atmesti technologinių laimėjimų potencialo. Faktiškai mes jau turime visą eilę technologijų, kurios galėtų pradėti vykdyti efektyvius pokyčius. Tačiau idėja, kad jos atsiras spontaniškai, suteikdamos konkuruojančiai rinkai valdžios laisvę, yra aiškiai klaidinga.

Ši apgaulinga strategija jau pasiekė savo ribas. Mums neatidėliotinai reikalinga aiškesnė vizija, sąžiningesnis strategijos formavimas, kai kas stipresnis strategijos kelyje, kas galėtų pasipriešinti augimo dilemai.

Pradžioje turime pasipriešinti struktūroms, kurios verčia mus laikytis griaunančio neigimo. Šio darbo analizė rodo, kad prigimtis ir struktūra čia veikia kartu. Nesibaigiantis kapitalizmo kūrybiškumas ir mūsų pačių nesiliaujantis socialinės padėties siekimas uždarė mus į geležinį vartotojiškumo narvą. Pati turtų gausa išdavė mus.

Turtai dauginasi – ir iš tiesų priklauso nuo – nenutrūkstamos gamybos ir vartojimo naujovių vartojimo. Tačiau nesilpnėjantis naujovių troškimas kelia socialinį susirūpinimą ir silpnina mūsų gebėjimą apsaugoti ilgalaikius socialinius tikslus. Toliau esant tokia padėčiai, tai galiausiai susilpnins mūsų pačių, o kartu ir kitų gerbūvį. Ir kažkur tame kelyje mes prarasime bendros gerovės jausmą, kurio troškome labiausiai.

Viską apsvarsčius juk gerovė pranoksta greit praeinančius materialinius malonumus. Ji peržengia materialinių interesų ribas. Ji slypi mūsų gyvenimų kokybėje ir mūsų šeimų sveikatoje ir laimėje. Ji yra mūsų tarpusavio santykių stiprybėje ir mūsų pasitikėjime bendruomene. Apie ją liudija mūsų pasitenkinimas darbu ir mūsų bendros prasmės ir tikslo jausmo. Ji priklauso nuo mūsų galimybių visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Gerovė glūdi mūsų gebėjime klestėti, kaip žmogiškoms būtybėms, neperžengiant ekologinių mūsų baigtinės planetos ribų.

Šių tikslų siekimas nėra visiškai nepažįstama užduotis politikos kūrėjams. Vyriausybės rūpinasi sveikatos apsauga. Ir dabartinis dėmesys gerbūviui išsiplėtė iki rūpinimosi psichologine (dvasine) sveikata. Tačiau labai dažnai šie tikslai yra antraeiliai po ekonominio augimo. Valstybės vaidmuo per daug siaurai apribotas klaidingos nesuvaldomos vartotojų laisvės vizijos. Pats valdymas reikalauja skubaus atnaujinimo.

Tačiau dabartinė ekonominė krizė suteikia unikalią investavimo į pokyčius galimybę. Išguiti trumparegį mąstymą, kuris vargino visuomenę ištisus dešimtmečius. Pakeisti jį apgalvota politika, sugebančia imtis didžiulio ilgalaikės gerovės užtikrinimo iššūkio.

Šios užduoties politiniai reikalavimai gana dideli. Jų tikslus apibrėžimas bet kuriuo tikslumo laipsniu nėra šio ar bet kurio kito dokumento kompetencija. Pirmiausia ir svarbiausia jie reikalauja suderintų ir orientuotų vyriausybės pastangų sukurti eilę detalių gyvybingų ir veiksmingų politinių nuostatų darniai ekonomikai. Tai iššūkis, kurio vyriausybės jau nebegali ilgiau ignoruoti. Be to, dar galima pateikti visą eilę politinių rekomendacijų, pagal kurias būtų galima kurti perėjimą į darnią ekonomiką.

Kitose pastraipose šios rekomendacijos sugrupuotos į tris pagrindines temas, kurios išplaukia tiesiogiai iš šio pranešimo tyrimo. analizės, padarytos šiame pranešime. Tiksliau šios temos yra tokios:

• Makroekonomikos darnumui kūrimas;

• Socialinio klestėjimo galimybių apsauga ir

• Ekologinių ribų paisymas.

Neišvengiamai tarp šių grupių yra kai kurių sutapimų. Neabejotinai, kai kurių, čia pateiktų, politinės srities dalykų trūksta. Ne visi jų gali būti pasiekti tuojau pat. Tačiau kartu jie gali pasiūlyti pamatą, ant kurio galima formuoti prasmingas ir ilgalaikes permainas.

12 ŽINGSNIŲ LINK DARNIOS EKONOMIKOS

|A |

Darnios makroekonomikos kūrimas

Makroekonomika, pagrįsta nuolatiniu įsiskolinimo skatinamas (valdomas, varomas) materialistinio vartojimo augimas, yra ekologiškai nedarni, socialiai probleminė ir ekonomiškai nestabili (2, 5, 6 skyriai). Pribrendo laikas vystyti naujas makroekonomikas darniam vystymuisi (7 ir 8 skyriai), kurios stabilumas nepriklauso nuo nepaliaujamo augimo ir materialinio naudojimo didinimo. Ši tema apima keturias specifines politikos sritis, kurios padėtų įgyvendinti šį tikslą.

|1 |

Makroekonominių priemonių parengimas

.

Reikia neatidėliotinai vystyti priemones, reikalingas kurti naują, makroekonomiką darnumui palaikyti. Tai apims priemonių, skirtų ištirti įvairias pagrindinių makroekonominių kintamųjų (rodiklių) konfigūracijas ir pažymėti sąveikas tarp jų ir ekologinių kintamųjų (rodiklių), parengimą. Ypatingieji uždaviniai apima: 1) investicijų poreikių, susijusių su darnia ekonomika, ištyrimą; 2) griežtų išteklių ar emisijų viršutinių ribų, ekonominių implikacijų ištyrimą; ir 3) gamtinių aktyvų (gamtos turtų) ir ekosistemų funkcionavimo pokyčių poveikio ivertinimą ekonominiam stabilumui.

Pavyzdžiai/precedentai: Kanados „LowGrow“ (Silpno augimo) modelis; klimato-ekonomikos modeliai (plg. IPCC, Šterno (Stern) apžvalga); Kembridžo „Cambridge Econometrics“ MDM-E3 modelis; Europos Sąjungos TEEB („The Economics of Ecosystems and Biodiversity“) studija; Tūkstantmečio ekosistemų įvertinimas (The Milenium Ecosystem Assessment).2

|2 |

Investavimas į darbo vietas, turtą (aktyvus) ir infrastruktūras

Investavimas į darbo vietas, turtą (aktyvus) ir infrastruktūras iškyla kaip esminis komponentas – ne tik ekonomikos atsigavimo – bet naujųjų makroekonomikų darniam vystymuisi. Užduotys tai atlikti apima: valstybinio sektoriaus darbo vietas, kuriant ir prižiūrint valstybinįus aktyvus (turtą); investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius, visuomeninio transporto infrastruktūrą ir bendro naudojimo vietas (visuomenines patalpas); paramą esamo pastatų fondo atnaujinimą su energijos ir anglies taupymo priemonėmis; investavimą į ekosistemų priežiūrą ir apsaugą; ir finansinio aprūpinimo teikimą ir žaliojo verslo, švarių technologijų ir išteklių efektyvumo apmokymus.

.

Pavyzdžiai/precedentai: Amerikos ekonomikos atstatymo ir reinvesticijų įstatymas (nutarimas, aktas?) (American Recovery and Reinvestment Act 2009 – ARRA); JK išankstinė 2008 m. Biudžeto ataskaita (Pre-Budget Report – PBR) „žaliasis stimulas“; UNEP‘o pasaulinis Žaliasis naujasis kursas; Vokiečių banko (Deutsche Bank) „Žaliosios investicijos“; DVK Darnusis naujasis kursas.

|3 |

Įsiskolinimo skatinamas (valdomas, varomas) materialistinis vartojimas rėmė ekonominį augimą daugiau nei dešimtmetį. Bet jo rėmimas destabilizavo makroekonomiką ir prisidėjo prie pasaulinės ekonominės krizės. Naujoji finansinio ir fiskalinio apdairumo (išmintingumo) erą privalo būti paskelbta: nacionalinių ir tarptautinių finansinių rinkų reguliavimo reformavimui; pinigų masės (atsargų, pinigų apyvartoje) valstybinės kontrolės didinimui; vidaus taupymo, pavyzdžiui, per patikimas (žaliąsias) nacionalines arba bendruomenines obligacijas, stimuliavimui; nesąžiningų ir destabilizuojančių rinkų praktikų (pavyzdžiui, tokių, kaip prekių (vertybinių popierių) pardavimas be padengimo) uždraudimui įstatymu; ir didesnės vartojimo paskolos apsaugos numatymui.

Pavyzdžiai/precedentai: G 20 pranešimas apie finansinių ir valiutų rinkų reguliavimą (2008 m. lapkritis); Tobino mokestis(; Obamos administracijos planas apsaugoti paskolų gavėjus.

|4 |

Makroekonominės apskaitos tobulinimas

Įprastinio išdirbio (produkcijos, gamybos apimties) trūkumai ar vartojimu pagrįstos BVP priemonės dabar yra gerai žinomos (nusistovėjusios). Reikia neatidėliotinai vystyti stipresnes ekonominio gerbūvio priemones, kurios pakoreguotų akivaizdų trūkumą, naudojant BVP. Šioms naujos priemonės turės: sistemingiau atsiskaityti už pokyčius aktyvų bazėje; įtraukti gerovės nuostolius dėl nelygybės paskirstant pajamas; sureguliuoti materialinių išteklių ir kitų gamtinio kapitalo formų išeikvojimą; atsiskaityti už anglies emisijų visuomenines išlaidas ir kitas išorines aplinkos ir visuomenines išlaidas; pakoreguoti pozicinį ir gynybinį išeikvojimą.

Pavyzdžiai/precedentai: užsitesęs kritikavimas ekonominėje literatūroje; Pasaulio banko pritaikytos grynosios taupymo priemonės (the World Bank’s Adjusted Net Savings measure); RDA politika dėl Regional-ISEW* Seno/Staigliso (Sen Stiglic) rekomendacijos iš Prancūzų Ekonominio funkcionavimo ir socialinės pažangos komisijos (Commission on the Measurement of Economic Performance and Social Progress).

|B |

Klestėjimo gebėjimų apsauga

.

Socialinė logika, kuri „uždaro“ žmones į materialistinį vartotojiškumą, kaip dalyvavimo visuomenės gyvenime pagrindą, yra nepaprastai galinga, tačiau žalinga ekologiškai ir psichologiškai (4-6 skyriai). Svarbi būtina sąlyga ilgalaikei gerovei – išlaisvinti žmones nuo šios žalingos dinamikos ir suteikti galimybes darniems ir teikiantiems pasitenkinimą gyvenimams (9 skyrius). Mes siūlome penkias politikos sritis, kurios padėtų pasiekti šį tikslą.

|5 |

Darbo pasidalinimas ir darbo-gyvenimo balanso pagerinimas3

Smunkančioje arba neaugančioje ekonomikoje darbo laiko politika yra svarbi dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1) pasiekti makroekonominį stabilumą; 2) apsaugoti žmonių darbo vietas ir pragyvenimo šaltinius. Be to darbo valandų mažinimas gali padidinti klestėjimą pagerinant darbo-gyvenimo balansą. Konkrečios politikos kryptys turėtų būti: darbo valandų mažinimus; didesnis darbuotojų darbo laiko pasirinkimas; priemonės kovoje su diskriminaciją dėl dalinio darbo laiko, išdėstymo pagal rangus, paaukštinimo, apmokymų, užimtumo užtikrinimo, užmokesčio lygio ir taip toliau, atžvilgiu; geresnis darbuotojų skatinimas (ir darbdavių lankstumas) dėl šeimos laiko, tėvystės atostogų ir kūrybinių pertraukų (atostogų).

Pavyzdžiai/precedentai: Prancūzijos, Vokietijos ir Danijos darbo laiko politikos; Profesinių sąjungų kongreso (TUC – Trades Union Congress) Žaliojo ir Tinkamo darbo seminaras (Green and Decent Work seminar) .4

|6 |

Kova su sistemine nelygybe

Sisteminės pajamų nelygybės skatina pozicinį vartojimą, didina nerimą, kenkia visuomeniniam kapitalui ir sukelia žemesnių pajamų namų ūkių didesnį sergamumą ir mažesnį pasitenkinimą gyvenimu. Per mažai buvo padaryta, kad būtų pakeista ilgalaikė pajamų nelygybės tendencija. Tačiau perskirstymo mechanizmai ir politikos kryptys yra nusistovėjusios ir galėtų apimti: patikslintas pajamų mokesčių struktūras; minimalius ir maksimalius pajamų lygius; geresnes galimybes gauti kokybišką išsilavinimą; antidiskriminacinius teisės aktus; priemonių kovos su nusikalstamumu įgyvendinimą ir vietinės aplinkos pagerinimas skurdžiuose rajonuose; dėmesio atkreipimą į tai, kaip imigracija veikia miestų ir kaimų skurdumą.

Pavyzdžiai/precedentai: pasiūlymas didinti pajamų mokestį daugiau uždirbanties asmenims JK išankstinėje 2008 metų biudžeto ataskaitoje (Pre-Budget Report – PBR); premijų (bonusų) apribojimai finansiniame sektoriuje; Obamos „bendros gerovės“ planas; apmokestinimo perskirstymo ataskaita daugelyje valstybių.

|7 |

Gerovės vertinimas

Prielaida, kad gerovė nėra pakankamai įvertinta įprastinių ekonominio išdirbio priemonių arba vartojimo, palieka atvirą poreikį nustatyti atitinkamą ilgalaikės gerovės vertinimo sistemą. Tiksliau sakant, tai reikštų žmonių gebėjimų klestėti skirtingose gyventojų grupėse ir visoje valstybėje įvertinimą. Gerbūvio (arba klestėjimo) valstybinio biudžeto vykdymo ataskaitų vystymas galėtų vykti per įvertinimą tokių rodiklių rezultatų, kaip sveika laukiama gyvenimo trukmė, dalyvavimas švietime, socialinis gerbūvis, atsakomybė bendruomenėje, socialinis kapitalas ir taip toliau. Papildomas reikalavimas čia yra pakoreguoti esamas ekonomines vertinimų sistemas sistemiškai atsiskaityti už ekologinius ir socialinius faktorius.

Pavyzdžiai/precedentai: JK Departamento aplinkai, maistui ir kaimo reikalams (The Department for Environment, Food and Rural Affairs - Defra) darnaus vystymosi rodiklis Nr. 68; Nyderlandų gebėjimų indeksas; Nef‘o nacionalinio gerbūvio įvertinimai* (National Energy foundation – Nacionalinis energijos fondas); Vyriausybės ekonominės tarnybos (Government Economic Service) projektas darnumui ir Žalioji knyga.

|8 |

Žmogiškojo ir visuomeninio kapitalo stiprinimas

Supratimas, kad gerovė iš dalies neatsiejama nuo mūsų gebėjimų dalyvauti visuomeniniame gyvenime, reikalauja, kad dėmesys būtų atkreiptas į pagrindinius žmogiškuosius ir socialinius išteklius, reikalingus šiai užduočiai. Labai darnių socialinių bendruomenių kūrimas yra ypatingai svarbus susidūrus su ekonominiais sukrėtimais. Reikalingos konkrečios politikos kryptys: kurti ir apsaugoti bendras visuomenės erdves; stiprinti bendruomenines darnumo iniciatyvas; sumažinti geografinį darbo jėgos mobilumą; aprūpinti „žaliųjų“ darbo vietų apmokymus; siūlyti geresnes galimybes mokytis „visą gyvenimą“ (nepertraukiamai mokytis) ir įgyti įgūdžius; suteikti daugiau planavimo atsakomybės vietinėms bendruomenėms; ir apsaugoti visuomeninį transliavimą, muziejų finansavimą, visuomenines bibliotekas, parkus ir žaliąsias erdves.

Pavyzdžiai/precedentai: Ministrų kabineto sekretoriato darbas apie socialinį kapitalą; Prognozuojantis darbas apie gerbūvį ir intelektualų kapitalą; Pereinančių miestų judėjimas (Transition Town movement)**; Aplinkos veiksmų fondas (Environmental Action Fund); Jaunimo fondo vietos gerbūvio projektas (Young Foundation’s Local Wellbeing Project); „Kapitalo augimo“ projektas (The Capital Growth Project).

|9 |

Vartotojiškumo kultūros pakeitimas kita, priešinga kultūra

Vartotojiškumo kultūra iš dalies vystėsi bent jau kaip vartojimu varomo ekonomikos augimo apsaugos priemonė. Tačiau tai turėjo žalingą psichologinį ir socialinį poveikius žmonių gerbūviui. Būtina sistemingai griauti materialistinio vartojimo paskatas ir neproduktyvios konkurencijos būseną. Šios rekomendacijos pareikalaus: griežtesnio komercinių visuomenės informavimo priemonių reguliavimo; sustiprinto valstybinio sektoriaus transliuojamų laidų palaikymo; efektyvesnių prekybos standartų ir griežtesnės vartotojų apsaugos – ypatingai produkto ilgaamžiškumo, darnumo ir abipusiškai naudingos prekybos klausimais. Kitos priemones galėtų apimti: reklamos vaikams uždraudimą, laisvųjų nuo reklamos zonų ir laiko sukūrimą, ir finansuojamą atsakymo į reklamuotojų pretenzijas teisę.

Pavyzdžiai/precedentai: Skandinavijos šalių reklamos politikos kryptys; visuomeninio transporto „ramiosios zonos“; Brazilijos „Lei Cuidade Limpa“.*

|C |

Ekologinių apribojimų paisymas

Materialinis vartotojų visuomenės švaistymas (netaupymas) alina pagrindinius gamtinius išteklius ir užkrauna neišlaikančią ekologinės pusiausvyros naštą ant planetos ekosistemų (5 skyrius). Būtina sukurti aiškius išteklių ir aplinkos apribojimus ir integruoti juos tiek į ekonominį (8 skyrius ir 2 priedas), tiek ir į socialinį funkcionavimą (9 skyrius). Trys toliau išvardyti politiniai pasiūlymai prisideda prie šios užduoties.

|10 |

Aiškiai nustatytų išteklių/emisijų viršutinių ribų įvedimas

Ilgalaikė gerovė reikalauja daug atidesnio dėmesio ekonominės veiklos ekologiniams limitams. Darniai ekonomikai yra gyvybiškai būtinas išteklių ir emisijų griežtų viršutinių ribų identifikavimas ir įvedimas. Sumažinimo ir konvergencijos modelis, sukurtas su klimato kaita susijusioms emisijoms, turėtų būti pritaikytas daug plačiau. Naudojimo viršutinių ribų mažinimas turėtų būti nustatytas visiems neatsinaujinantiems ištekliams. Išlaikantis ekologinę pusiausvyrą (darnus) prodyktyvumas turėtų būti nustatytas atsinaujinantiems ištekliams. Limitai vienam asmeniui turėtų būti nustatyti emisijoms ir atliekoms. Efektyvūs mechanizmai šių medžiagų srautų viršutinių ribų įvedimui turėtų būti tinkmamai nustatyti. Nustačius limitus, juos reikia įtraukti į makroekonomines struktūras (sistemas), pateiktas 1 punkte viršuje.

Pavyzdžiai/precedentai: JK klimato kaitos biudžetai; Tiekėjų įsipareigojimai; normavimas – pokario laikotarpis ir Kuba; sumažinimų ir konvergencijų pasiūlymai; Kioto ir vėlesnės derybos; ekologinės erdvės koncepcija.

|11 |

Fiskalinė reforma darniam vystymuisi

Argumentai už ekologinę mokesčių reformą – mokesčių naštos perėjimas nuo ekonominių gėrių (pvz., pajamų) prie ekologinių blogių (pvz., taršos) buvo plačiai pripažinti mažiausiai dešimtmetį ir įvairiais mastais įgyvendinti Europoje. Tačiau šio tikslo pažanga buvo skausmingai lėta. JK apmokestinimo už „žaliuosius mokesčius“ dalis šiuo metu mažesnė, nei buvo 1997 metais. Todėl apmokestinimo struktūroje būtina nedelsiant pasiekti laipsnišką pakeitimą dešimtkartinio dydžio eile. Dabar reikalingos ilgalaikės vyriausybės pastangos sukurti tinkamus mechanizmus, perkelti apmokestinimo naštą nuo pajamų ant išteklių ir emisijų.

Pavyzdžiai/precedentai: JK vyriausybės 1997 metų pareiškimas apie aplinkos apmokestinimo ketinimus; Danijos, Vokietijos patirtis ekologinių mokesčių reformoje; JK Žalioji fiskalinė komisija (2009 metų ataskaita).

|12 |

Technologijų perdavimo ir ekosistemų apsaugos skatinimas

Svarbiausias motyvas kitaip apibrėžiant gerovės pagrindą pirmaujančios ekonomikos šalyse yra palikti vietos labai reikalingam augimui neturtingose šalyse. Tačiau kai šios ekonomikos plečiasi, atsiras gyvybiškai svarbus poreikis užtikrinti, kad vystymasis būtų darnus ir išliktų ekologinėse ribose. Bus reikalinga tarptautinė politika sukurti pasaulinį technologijų fondą, skirtą investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius, energijos efektyvumą, anglies emisijų mažinimą ir „anglies absorbentų“ (pvz., miškų) bei bioįvairovės apsaugą besivystančiose šalyse. Tai galėtų būti finansuojama per anglies/išteklių importo iš besivystančių šalių apmokestinimą (mokamą importuotuojų) arba per Tobino mokesčius už tarptautinius valiutos pervedimus.

Pavyzdžiai/precedentai: Pasaulio aplinkos fondas (Global Environmental Facility – GEF); Švaraus vystymosi mechanizmas (Clean Development Mechanism); Pagalbos tikslinių rodiklių vystymas; JT Biologinės įvairovės konvencijos finansavimo nuostatai.

Apibendrinant, šie 12 žingsnių siūlo visapusiškos politinės programos pagrindus pereiti prie darnios ekonomikos. Čia yra unikali galimybė vyriausybei pademonstruoti ekonominį vadovavimą ir paremti tarptautinius darnaus vystymosi veiksmus. Tačiau taip pat labai svarbu ugdyti finansinį ir ekologinį apdairumą namuose. Taip pat mes privalome pradėti atitaisyti ydingas paskatas ir žalojančią socialinę logiką, kurios „užaro“ mus į neproduktyvią konkurencijos būseną ir materialistinį vartotojiškumą.

Svarbiausia, būtina vystyti naują, ekologiškai raštingą makroekonomiką, gebančią pasiūlyti prasmingas gaires ilgalaikei gerovei: gerovei, kuri bent jau nuo šiol turės apsieiti be augimo ir galbūt galiausiai galės pakeisti ją apskritai.

1 priedas

DVK kitaip apibrėžtos gerovės projektas

„Gerovė be augimo?“ pateikia JK Darnaus vystymosi komisijos platų tyrimo santykių tarp darnumo ir ekonominio augimo tyrimą. Šis tyrimas buvo pradėtas 2003 metais, kai Komisija publikavo savo žymųjį pranešimą – „Kitaip apibrėžta gerovė“, – kuris kvietė vyriausybę „iš pagrindų persvarstyti ekonominio augimo, kaip varančiosios jėgos dabartinėje politinėje ekonomikoje, dominavimą ir būti žymiai griežtesniems atskiriant ekonominio augimo rūšį, kuri yra suderinama su perėjimu į tikrai darnią visuomenę, ir rūšį, kuri visiškai tokia nėra“.1

‘

Tas ankstesnis pranešimas apibendrino „neatitikimo“ faktą tarp ekonominio augimo, ekologinio darnumo ir žmonių gerbūvio ir kreipėsi į politikus, politikos ekspertus, apžvalgininkus, verslininkus, religinius vadovus ir nevyriausybinės organizacijos „įtraukti šiuos svarstomus klausimus į savo „must-get-to-grips-with“ („privalau pasistengti suprasti ir spręsti problemas ar situacijas“) darbotvarkes, o ne atidėti jų be galo, kaip rytojaus reikalus“. Pati Komisija davė impulsą šiam procesui eile tarpininkaujančių seminarų (suorganizuotų per paskutiniąją 2003 metų dalį), skirtų aptarti pranešimo duomenis.

Per 2004 metus ir 2005-ųjų pradžią DVK glaudžiai dirbo su vyriausybe atnaujindama JK darnaus vystymosi strategiją. Visų pirma pati Komisija vadovavo susitarimo procesui, kurio rezultatas buvo penki Darnaus vystymosi „principai“. Svarbiausias šių principų elementas yra pripažinimas, kad - verčiau, nei tik dėl savo pačios egzistavimo - „darni ekonomika“ turėtų būti vertinama, kaip priemonė siekti svarbesnio „stiprios, sveikos ir teisingos visuomenės“, kuri „gyvena nepažengdama aplinkos ribų“, tikslo.2

Po naujos strategijos pateikimo Komisija padėjo vyriausybei vykdyti savo įsipareigojimus, Užtikrinant ateitį, kad būtų ištirta gerbūvio koncepcija ir vystomi nauji JK gerbūvio rodikliai. Visų pirma DVK surengė internetinę diskusiją, įtraukdama kelis šimtus respondentų, kad ištirtų, kaip žmonės suvokia ryšį tarp gerbūvio ir ekonominės pažangos.3

Pagrindinė diskusijos išvada buvo ta, kad įprastinė ekonominės produkcijos įvertinimo priemonė - bendrasis vidaus produktas (BVP) - yra daugelio laikoma kaip nepakankama darnaus gerbūvio įvetinimo priemonė, ir kad būtina „atverti politinę erdvę“, kurioje būtų imtasi išaiškinti tradicinių požiūrių į gerovę trūkumus.

„Erdvės atvėrimo“ dvasioje, 2007 metais, DVK ėmėsi naujos – gerovės – darbo programos. Į programą buvo įtraukta visa eilė seminarų, surengtų tarp 2007 metų lapkričio ir 2008 metų balandžio. Seminaruose vyko intensyvios diskusijos, paskatintos laikraščių straipsnių, įvairiais gerovės aspektais, pateiktų vyresniųjų mokslininkų, politikų (strategų), verslo ir nevyriausybinių organizacijų. Esė ir seminarai buvo organizuojami pagal keturias susijusias temas:

• Gerovės vizijos: nustatyta daugybė įvairių gerovės prasmės ir interpretacijų perspektyvų (istorinių, ekonominių, psichologinių, religinių);

• „Lite“ ekonomika*: išnagrinėti tarptautiniai požymiai, susijusę su ekonominės pažangos „atsiejimo“ nuo materialinio naudojimo ir poveikio aplinkai pagrindimu;

• Prietaraujanti struktūra: nukreipta į struktūrines varomąsias jėgas, susijusias su nesiliaujančiu ekonominiu augimu, ir išnagrinėtos „stacionarios būsenos ekonomikos“ kliūtys;

• Gyventi gerai: ištirti ryšiai tarp gerovės, ekonominės pažangos ir neseniai kilusio politikos ir žiniasklaidos susidomėjimo laime ir gerbūviu.

Numatoma išleisti seminarų straipsnius, sutrumpintame rinkinyje.4 Šiuo metu šių darbų juodraščius galima rasti DVK internetiniame puslapyje: sd-.uk/pages/redefiningprosperity.html. Kartu su DVK personalo (ir praktikantų) parengtais „pagrindiniais" (informaciniais-tiriamaisiais) pranešimais ir estensyvia augimo ir darnumo literatūra šios esės pateikia ir dalį „duomenų bazės“, iš kurios buvo sudarytas šis darbas.

Tačiau šis darbas neketina būti projekto „Kitaip apibrėžta gerovė“ seminarų komentaru. Nei jis gali deramai įvertinti daugybės įdėtų pastangų ir patarimų, kuriuos gavome iš tų, kurie dalyvavo seminaruose ir pateikė juose savo straipsnius. Tikriau sakant, darbo „Gerovė be augimo?“ tikslas - perteikti suprantamą, nuoseklų požiūrį darnumo ir ekonominio augimo klausimais ir pasiūlyti kai kurias aiškias rekomendacijas politikams (strategams), besistengiantiems imtis konkrečių veiksmų siekiant sukurti darnią ekonomiką.

2 priedas

Darnios makroekonomikos link

Šis priedas skirtas svarbiam, makroekonomikos darniam vystymuisi sukūrimo, tikslui (8 skyrius). Jame aiškiai išdėstytos kai kurios potencialaus makroekonomikos imitavimo modelio, kuris sugebėtų nustatyti santykius tarp ekonomikos ir darnumo reikalavimų, savybės Jungtinei Karalystei. Konkretūs tokio modelio tikslai būtų:

• išbandyti skirtingų makroekonomikų stabilumą prie egzogeniškai nustatytų anglies emisijų ir energijos išteklių apribojimų;

• ištirti makroekonomikų su didelėmis investicijomis į santykinį vartojimo rodiklį, galimybes;

• ištirti makroekonomikų su didelėmis valstybinio sektoriaus išlaidomis ir investicijomis galimybes;

• ištirti makroekonomikos stabilumą su mažu arba be vartojimo augimo;

• ištirti makroekonomikos stabilumą su mažu arba be visuminės paklausos augimo.

Logiškas įvairių investicijų-santykiniams vartojimo rodikliams ir įvairių valstybinio-privatiems rodikliams tyrinėjimo paaiškinimas kyla iš diskusijų 8 skyriuje. Pirmuoju atveju manoma, kad pokyčiai investicijų struktūroje yra būtina sąlyga darniam vystymuisi. Ypač bus reikalinga žymiai nukreipti investicijas į išteklių produktyvumą, energijos efektyvumą ir mažas anglies dioksido technologijas (pvz., atsinaujinančius energijos šaltinius). Antruoju atveju, dėl būtinų projektų pobūdžio, reikėtų, kad kai kurioms šių investicijų vadovautų valstybinis sektorius. Šis reikalavimas žemiau aptariamas detaliau.

Modelio vystymas

Paprastas makroekonomikos modeliavimo vystymo JK ekonomikai būdas būtų plačiai imtis Keinzo modelio, kuriame visuminės paklausos (AD) funkcija išreiškiama:

_

AD ≡ C + G + I +X

_

(kur C = asmeninis vartojimas, G = vyriausybės išlaidos, I = investicijos ir X = neto (grynas) eksportas) yra susieta su tam tikra gamybos (produkcijos) funkcijos išraiška. Paprasčiausia (ir dažniausia) šios gamybos (produkcijos) funkcija yra Kobo-Daglaso (Cobb-Douglas) dviejų-faktorių funkcija, išreikšta:

2) Y ≡ Y (K,L) = a.Kα .L(1-α),

kur K yra kapitalas, L – darbo jėga, a – efektyvumo rodiklis, ir 0 ................
................

In order to avoid copyright disputes, this page is only a partial summary.

Google Online Preview   Download